(Straipsnis paimtas iš Luko Devitos knygos "Universali paauglystė: įvadas į kosminį amžių")

Turint minty, kad žmonija susiduria su būtybėmis iš kito pasaulio (ką tai bereikštų)
nuo pat amžių pradžios, jų įvairovė yra tikrai gausi.
Šiuo atveju neminėsime vaiduoklių, t.y. tipiškų vaiduoklių (dažniausiai siejamų su
buvusiomis gyvomis žmogiškomis būtybėmis), kurie ne tik pasirodo iki šiol, bet
yra dokumentuoti fotografijose ar vaizdo įrašuose. Kaip taisyklė tai yra, nors ir
šiurpinantys, bet labiausiai „žmogiški“ fantomai, apsireiškiantys kaip beveik
peršviečiami siluetai, statiški arba judantys, sudaryti iš vidutiniškai švytinčios
eterinės substancijos.


Taip pat detaliau neaptarinėsime gamtos dvasių fenomeno, o taip pat elementalių
(nykštukų, fėjų, salamandrų, undinių ir kitų) bei devų (deva - sanskrito terminas,
žymintis antgamtiškas būtybes ar dievybes), mus pasiekusių daugiausiai iš
aprašymų budistiniuose tekstuose. Taip pat neįtrauksime būdingų angelų
pasirodymų tiek senaisiais laikais, tiek dabartiniais. Visos paminėtos būtybės
kaip taisyklė laikomos bekūnėmis, t.y. neturinčiomis fizinio kūno, kas jas skirtų
nuo žemiau pristatytų ateivių tipų. Nors ir ateiviai, kaip teigiama, gali
transformuotis iš pilnai kūniškų į eteriškas būtybes ir atvirkščiai .
Nežemiškų civilizacijų atstovai gali būt netgi skirstomi į rases, tačiau tai sąlyginis
bandymas grupuoti, kaip sakoma, labiau būdingas „žemietiškam žvilgsniui“.
Patys ateiviai nebūtinai vadina save ar skirsto rūšimis taip, kaip tai daro juos
regėję ar pažinę žmonės. Kartais ateivių atstovai šmaikščiai pastebi, kad tai
žemiečiai nenurimsta, kol „neišdėlioja visko į lentynėles“, todėl jie leidžia būt
vadinami pagal žmonių sampratą, nors aukštesniame pasaulyje – plačiojoje
multidimensinėje visatoje – niekas griežtai neskirsto būtybių į rūšis ar rases.
Ufologijoje ateivių „portretai“ pirmiausia sukurti remiantis mačiusių juos iš toli ar
net kontaktavusių liudininkų parodymais, išskiriant tipų savybes pagal objektyvią
pasakojimų daugumą, o taip pat ir pranešimų patikimumą. Kontaktų atveju,
beveik visi ateiviai, kaip teigiama, geba naudoti telepatinį ryšį, minčių perdavimą,
kas leidžia pranokti fonetinės kalbos barjerus.
1. pirmiausia mūsų akiratyje atsidurtų bene žinomiausi ateiviai-žvaigždės,
vadinami pilkieji (greys), beje, klaidingai spalvos atžvilgiu skeptikų praminti
„žaliaisiais žmogeliukais“ (kita vertus, tai tapo pašiepiamas „ateivio“
apibūdinimas).
Tai - apie metro su puse ūgio būtybės, trapaus ištysusio kūno sudėjimo,
dažniausiai pilksvos, ar sidabrinės spalvos, didele galva, platėjančia į viršų ir
nepamainomomis juodomis, kaip anglis pailgomis akimis, užtikrinančiomis
hipnotizuojantį žvilgsnį. Akys be vyzdžių, arba, kaip teigiama, tai gali iš vis būti
kažkas panašaus į linzes.
„Pilkieji“ daugeliui žmonių tapo tiesiog ateivio archetipu ir atstovautų bene
gausiausiai pastebėtų kosminių svečių tipą visoje ufologijoje iki šių dienų. Su jais
siejami įvairiapusiški kontaktai, taip pat tai dažniausi „žmonių pagrobimų“ istorijų
kaltininkai.
Kaip ir dauguma kitų nežemiškų civilizacijų atstovų, „pilkieji“ vilki lyg ir
kombinenzonais, galima sakyti idealiai prigludusiais prie kūno, todėl tai gali būt
laikoma ir oda, bent jau „antrąja oda“.
Panašūs į pagal išvaizdą „pilkuosius“, visgi rečiau minimi yra kiek aukštesnio
ūgio „zetos“, pasak liudijimų, išsiskiriantys tamsiai mėlyna akių spalva (taip pat
be vyzdžių). Teigiama, kad „zetos“ ir yra tai tikrieji Zeta Reticulis civilizacijos
atstovai ir jie kartais naudoja keistą portatyvinę įrangą, leidžiančią daryti
„stebuklus“.
2. Antras tipas pagal populiarumą būtų taip pat pro-humanoidinis, ir kur kas
labiau atitiktų homo sapiens, kartais tiek panašiai, kad, kaip teigiama, kai kurie jų
galėtų įsimaišyti į gatvės minią ir likt neatpažinti.
Ši grupė tapo vadinama šiauriečiais (nordics) dėl savo panašumo į
skandinavijos gyventojus ar arijus – šviesių plaukų (dažnai ilgų), mėlynų (kartais
migdolo formos) akių vyrus ir moteris, atletiškus, aukštus, kartais iki dviejų metrų
ūgio ir aukštesnius.
Tokio tipo ateiviai piešiami pirmųjų XX a. kontaktuotojų (kaip kad George
Adamski'io atveju), ypač daug ir tiesioginių susidūrimų su šiais ateiviais minima
nuo 6 d. tiek Amerikoje, tiek Europoje. Vėlesniais dešimtmečiais, tiesa, jų
pasirodymų ėmė mažėti ir ypač Ameriką tiesiog „užvaldė“ „pilkieji“.
„Šiauriečiai“ taip pat žinomi „žmonių pagrobimo“ atvejuose, bet kaip taisyklė tai
pozityvūs, labiau panašūs į pavėžinimą ekskursijon, lyginant su „pilkųjų“
medicininiais eksperimentais, nors ir čia yra išimčių. Išskirtiniais atvejais
liudininkai (teigiantys apsilankę ateivių erdvėlaiviuose) mini humanoidinio tipo
ateivius veikiant kartu su „pilkaisiais“.
3. Dar viena ateivių grupė - reptoidai (reptoids), pavadinti pagal savybes,
sietinas su reptilijomis ir dažnai apibūdinami kaip žmogaus dydžio driežai,
vaikščiojantys ant dviejų kojų, arba mišrių humanoidinių bei reptoidinių savybių
būtybės. Teigiama, kad jie priklauso labai išsivysčiusių lygiui, pasirodydavo
Žemėje nuo senų laikų, atvyko iš žvaigždyno Alpha Draconis ir gal būt yra susieti
su daugelio pasaulio tautų mitais apie drakonus. Manoma, kad nėra ypač
draugiškai nusiteikę žmonių atžvilgiu arba, kad net slapta dalyvauja žmonijos
valdyme.
4. Ateiviai, atrodantys lyg didžiuliai (iki 2 metrų) vabzdžiai-maldininkai (praying
mantis), neabejotinai galėtų pašiurpinti, tačiau, kaip teigiama, yra neutralūs ir
grėsmės nekelia. Pailgo, siauro veido, didelėmis „žiogo“ akimis, ir vabzdžių tipo
kūno, todėl lyginama su maldininku. Liudininkai tvirtina, kad ši būtybė
geranoriška, neabejotinai protinga, šiek tiek trūkčiojančių judesių. Kūnas šviesiai
pilkos, tamsesnės, ar net aukso spalvos. Manoma, kad jie greičiausiai neminta
kaip žemiški vabzdžiai, bet išsivystė tiek, kad gali gyventi maitindamiesi tiesiogiai
šviesos energija. Kaip ir vabzdžiai-maldininkai, jie turi sparnus, bet, sakoma,
nenaudoja keliavimo tikslais, o tik kartais skraido meditacijai. Šį ateivių tipą
galima labiau priskirti prie kito matavimo gyventojų, gal būt pasiekiamo
haliucinogeninių preparatų paveiktai žmogaus sąmonei.
5.Čiupakabros (chupacabras) būtų dar vienas dažnas „svečias“ ypač Pietų
Amerikos ufologijoje ir, galima sakyti, mitologijoje, nes pagal savybes primintų
tipišką šėtonišką būtybe su vampyrizmo prieskoniais. Kažkiek turintis reptilijų
savybių, čiupakabra tikriausiai užimtų agresyviausių neatpažintų būtybių
kategoriją. Greičiausiai tai taip pat kito matavimo būtybės, laikinai pakliuvę į
mūsų pasaulį, o ne svečiai iš kosmoso, keliaujantys erdvėlaiviais.
6. Pakankamai dažnos, ir jau visai ne humanoidinių ateivių tipo būtų
skraidančios ar plūduriuojančios sferos (nuo kamuoliuko dydžio ir didesnės),
liudininkų teigimu, aiškiai sąmoningos, apibūdinamos ir kaip „žvalgai-robotai“,
taip pat kaip savotiški „psichotroniniai žaislai“ tokiais atvejais, kai apsireiškia
vaikų pasaulyje, kad ir naktį miegamajame kambaryje.
7. Gal ir keista, bet taip pat ateiviais yra laikomi ir žmonės juodame (men in
black arba MIB ). Be abejo sunku patikėti, kad tai gali būt ne filmų, o kasdieninės
tikrovės herojai, bet būtent taip praneša nemažai liudininkų. „Žmonės juodame“
prisistato kaip taisyklė po NSO pasirodymo ar nusileidimo, pas tuos, kurie tai
matė, ar buvo arti objekto. Dažnai jie mandagiai įspėja ar pagrasina neskleisti
nieko apie regėtą įvykį.
„Žmonės juodame“ nesivaiko madų ir klasikinis jų įvaizdis, - sunkiai apibrėžiamo
amžiaus, vidutinio ūgio ir juodai apsirengę vyrai (kostiumais, sezono metu –
lietpalčiais ar paltais). Dažniausiai ir su juoda skrybėle, tamsiais akiniais.
Sakoma, kad jų veido oda šviesiai pilksva ir plaukai rusvi ar visai šviesūs.
Liudytojai apibūdina juos kaip mechaninės elgsenos, monotoniško balso tembro,
primenančius robotus ar androidus. Taip pat jie, atrodo, yra jautrus šviesai.
Kartais prisistato kaip pardavėjai, telefono komunikacijų meistrai, kitų oficialių ar
neoficialių organizacijų atstovai. Ir atvyksta jie prabangiais juodais limuzinais,
dažniausiai be jokių markiruočių.

David W. Chase, Galaktinė šeimyna, 1995
Piešinys tapo viršeliu knygai A Visual Guide to Alien Beings (1995) - dailininko David W. Chase'o
eskizų ir studijų užrašų rinkiniui, bene išsamiausiam vizualiniam nežemiškų būtybių vadovui.

Ufologija.lt  talpina ištraukas iš Luko Devitos knygos „UNIVERSALI PAAUGLYSTĖ: įvadas į kosminį amžių“. Kas nenori laukti ištraukų, o perskaityti visą knygą, galite ją įsigyti čia: Universali paauglystė: įvadas į kosminį amžių