Į viršų

foto1 foto2 foto3 foto4 foto5

Lukas Devita
Rašydamas apie Permės anomalinę zoną, sumaniau šviežiai žvilgtelt anksčiau minėtą straipsnį, beje, vieną iš vos keleto savo išsaugotų laikraštinių iškarpų ufologine tema. Atrastas pageltęs, išblukęs laikraščio lapas pasirodė esąs tik viena pasakojimo dalis. Tuomet suradau Nacionalinėje bibliotekoje antrąją skiltį, suskaitytame 1990-ųjų „Vakarinių naujienų“ segtuve, kurį įteikdama skaityklos darbuotoja tarė, „pameni, kaip kas vakarą sustodavo prie kiosko didžiulė eilė, laukianti kol atveš šviežią numerį?“. Taip, sunku patikėt, bet tikra tiesa - pats regėjau tai anais laikais.

Šiandien amerikiečiai intensyviai tyrinėja Marsą. Nors jau patirta nemažai nesėkmių, kurios labai brangiai kainavo, tačiau į Raudonąją planetą aparatai siunčiami vėl ir vėl. Ir pastaruoju metu Žemės gyventojai ryškiose nuotraukose jau aiškiai mato jos paviršių, o mokslininkai džiaugiasi gavę vertingų duomenų.
Tačiau kodėl nevyksta kelionės į Mėnulį?
1996 metais amerikietis daktaras Edvinas Raisa, vienas projekto “Apolonas” dalyvių, išleido savo knygą “Prarastas kosmosas”. Joje autorius tvirtina, jog tiek JAV, tiek buvusios TSRS sudarytos Mėnulio tyrinėjimo programos nuo septintojo dešimtmečio vidurio sustabdytos, nes Mėnulis jau turi savo šeimininkus, kurie žmonių invazijos nepageidauja.

Jau daugiau kaip 100 metų nenutyla įvairūs pranešimai apie regėtas skraidančias lėkštes, bei artimus, vadinamuosius trečiojo ar aukštesnio tipo kontaktus. Pranešimai apie NSO fenomeną tapo tokie įprasti, kad jau nieko nebestebina.

Jei anksčiau buvo didelis susidomėjimas šiuo fenomenu, tai dabar jis nuslopęs. Žinoma, yra daug žmonių besidominčių ufologija, tačiau visuomenėje, praktiškai bet koks NSO fenomeno liudininkas,

Mokslininkai vandenyne atrado milžinišką konstrukciją

Žmonės nori ištirti kitas mūsų visatos planetas, tačiau vis dar yra daug neišspręstų paslapčių mūsų žemėje, kurios yra po mūsų vandenynais, ežerais ir upėmis ir kurių 95 proc. išlieka neištirtos. Mokslininkai vis dar išlieka susidomėję milžinišku apvaliu objektu, kuris 2011 m. Buvo aptiktas 90 metrų gylyje, Baltijos jūros dugne. Dabar jis vadinamas "Baltijos jūros anomalija".

"Aš buvau pats didžiausias skeptikas, buvau įsitikinęs, kad mes radom paprasčiausią uolą. Man tai buvo nuostabi patirtis ", - sakė vienas iš tyrėjų, atradęs objektą, - Peter Lindberg.

Švedijos "Ocean X" narų komanda, vadovaujama P. Lindbergo ir Deniso Asbergo, netyčia aptiko šį objektą savo hidrolokatoriumi. Nustatyta, kad objektas yra 60 metrų skersmens ir 8 metrų aukščio, o jo strukūra sudaryta iš aštrių briaunų, tiesių linijų ir taisyklingų kampų.

  Kiek tenka pastebėti, žmonės besidomintys ufologija gali būti suskirstyti į dvi grupes, kurios skirtingai žvelgia į abdukcijos fenomeną. Viena grupė bijo ir paranojiškai stengiasi apsisaugoti nuo pagrobimų, kita trokšta būti paimta į erdvėlaivį ar net visam laikui dingti iš mūsų planetos. Yra ir trečioji grupė, kuri kaip ir be nuomonės, jie tiesiog domisi šiuo fenomenu, bet neteikia jam didesnės reikšmės. Taigi norisi trumpai paliesti pirmąsias dvi grupes.

   Pirmoji grupė, pavadinkime juos paranojikais, bijo grobimų ar net mano, jog patys yra grobiami. Kaip rodo

Stebint pranešimus apie regėtus NSO iškart į akis krinta tai, kad vakarais būna didžiausias skaičius pastebėtų neatpažintų skraidančių objektų. Gana dažnai net teigiama, kad ufonautai yra labiau linkę skraidyti vakarais. Statistiniai rodikliai išties vakaro metu gerokai šokteli. Tačiau čia galimas visiškai racionalus paaiškinimas: vakarais lauke randasi didesnė dalis potencialių stebėtojų, kuri atsitiktinai gali pastebėti šviesas danguje. Kitas veikiantis faktorius yra tas, kad sutemus įvairios šviesos danguje matosi daug aiškiau nei dieną. Dienos ir nakties metu stebėtojų mažoka, tačiau vakaras yra pats tas momentas kada galima išvysti įvairius dalykus temstančiame danguje. Žinoma, tai ką iš tiesų regėjo stebėtojai čia jau kitas klausimas, bet kuriuo atveju tvirtinimas, kad vakarais pasirodo daugiau NSO yra puikiai paaiškinamas elementaria statistika.

         Gabrielius E. Klimenka

Terminas „ateivių asimiliacija“ apibrėžia numanomą kai kurių ateivių gebėjimą supanašėti su žmonėmis ar gyvūnais. Nors jokių tai patvirtinančių įrodymų nėra, tačiau dalis ufologų ir besidominčių šia sritimi, palaiko šią teoriją.
   Teorija teigia, kad ateiviai jau nuo seno gyveno tarp žmonių ir su jais kryžminosi, todėl jų palikuonys įgavo vis didesnį panašumą su žmonėmis. Tai nebūtinai turėjo būti ilgas laikotarpis, tad teigiama, jog tokį sugebėjimą kai kurios ateivių rūšys (pvz. reptiloidai) gali išmokti per labai trumpą laiką. Tai pat manoma, kad tokias kamufliažo savybes jos gali turėti kaip prigimtinį gebėjimą. Tokias

Gana dažnai, diskutuojant su draugais ar kolegomis, prieiname ir prie paranormalių reiškinių sferos. Tokiu atveju net ir būdamas pažengęs gamtamokslio srityje, gali pritrūkti argumentų, norėdamas paaiškinti oponentui, kodėl vienas ar kitas paranormalus reiškinys yra nepatikimas. Tad šis straipsnelis yra nedidelė pagalba diskutuojant su tikinčiais, ko gero, populiariausia paranormalių reiškinių sfera, t.y. NSO fenomenu.

 

Ar kitų planetų gyventojai lankosi Žemėje nėra žinoma. Taip, mes dažnai girdime begales liudijimų, internete galime pamatyti begales video įrašų ir nuotraukų, keliamos įvairios teorijos, tačiau visi šie egzistuojantys įrodymai kaip tokie yra niekiniai. Kodėl? Priežastis ta, jog pakaktų vieno vienintelio artefakto arba viešai parodyto tikro „ufonauto“ ir viskas būtų aišku. Tačiau dabar visi įrodymai yra abejotinos vertės, kuriuos beje labai sunku surasti tarp didelio skaičiaus įvairaus pobūdžio mistifikacijų.

Vieni tokiais įrodymais neabejodami tiki, kiti ne, tačiau po juos pasižvalgo praktiškai visi. Parodykite

Kopijuoti draudžiama© 2018 Ufologija.lt Teisės saugomos..