Į viršų

foto1 foto2 foto3 foto4 foto5

 

Šiame straipsnyje aprašoma Lietuvoje jau legenda tapusi istorija - asmens, pasivadinusio „Inkognito“ pasakojimas apie jo pagrobimą. Šie 1974 metais atsitikę įvykiai iki dabar nepaliauja stebinti skaitytojų ir istorija iš pirmo žvilgsnio skamba kaip Holivude surežisuotas filmas. Vis dėlto, ši istorija nėra tik eilinis pasakojimas. Jos liudininkas yra realiai egzistuojantis žmogus, turintis realių artefaktų, kurie gali įrodyti šios istorijos tikrumą. Ufologija.lt tyrėjų komanda jau 2016 metais ėmėsi neregėtos apimties tyrimo, kurio tikslas – ištirti visus turimus artefaktus moksliniu metodu, rasti ir apklausti visus liudytojus, bei nustatyti tikslias pagrobimo detales, ištirti vietoves, patikrinti viską, ką tik įmanoma patikrinti ir galiausiai sudėlioti visus faktus.

Šiame straipsnyje pateikiame paties Inkognito pasakojimą, kuris pirmą kartą pasirodė 2005 metų spalio mėnesį įvairiuose diskusijų forumuose.

 Mūsų tyrimai bus publikuoti ufologija.lt straipsniuose, o visas naujienas galite sekti diskusijų forume.

 Liudytojas patikslina, kad atmintis apie pasakojimą grįžta labai pamažu, jis atsimena tik šios istorijos fragmentus:

 „Atmintis grįžta labai pamažu, nujaučiu, kad dar ir dabar ne viską atsimenu, nes kai kuriuos fragmentus pasakojime turėjau sulipdyti iš intuicijos, kad gautųsi vientisas vaizdas, nes kitaip niekas nesusigaudytų mano pasakojime.“

 
Originalus inkognito pasakojimas (2005-10):

 1974 m. buvau atviliotas į nuošalią miškingą vietovę ir pagrobtas ateivių.

 Darbindamasis į naują darbovietę, susipažinau su Piliečiu X, - įsikalbėjome ir jis tarp kitko pasiūlė sudalyvauti eksperimente, tačiau nepasakė kokiame. Sutikau ir pamiršau apie tai...

 Vasaros pabaigoje vieno sekmadienio pavakarę jis atvyko pas mane ir paprašė nuvežti jį mano motociklu JAWA į vieną vietą, kur jis turėjo su kažkuo susitikti. Nors ir buvau pavargęs, grįžęs iš tolimos kelionės,- sutikau. Miško aikštelėje po kelių valandų supykau ant jo, kad jis tempia laiką ir norėjau važiuoti namo, bet jis išsitraukė ginklą (sportinį pistoletą), mat dar dirbo ir šaudymo treneriu (puiki galimybė ateiviams) ir pasakė, jog ten būsiu tiek, kiek jam reikės. Pamatęs mane sutrikusį (įdomu, ką padarytų bet kuris iš mūsų), jis atlyžo ir pasakė, jog jei jie neatvyks iki 12 val. Nakties, galėsiu važiuoti namo (net ir saviems nepraneša tikslaus atvykimo laiko, matyt, nelabai pasitiki).

 Nebuvo kas veikti, prisėdau, jis pamatęs, jog man šalta (buvo vėlus vakaras), numetė man striukę, kurią išsitraukė iš to paties krepšio kaip ir ginklą. Apsirengęs ją, atsirėmiau į medžio kamieną ir nepajutau kaip įtampa ir nuovargis padarė savo ir aš užsnūdau. Pabudau nuo kažkokių garsų, mėnulio šviesoje pamačiau, kaip atokiau nuo manęs X kalbasi su 4-iais žemo ūgio, smulkaus sudėjimo vyrais, apsirengusiais vienodais languotais švarkais, ant krūtinės jiems tabalavo kažkokie ginklai, panašūs į mūsų automatus. Jie tarpusavyje kalbėjosi man nesuprantama melodinga kalba, retsykiais parodydami į mano pusę. Supratau, jog jie mano, kad aš dar miegu, ir nusprendžiau staigiu šuoliu dingti miško tankmėje. Staigiai pašokęs susidūriau su dar vienu, kuris buvo, tikriausiai, sargybinis, jam net ginklas iškrito iš netikėtumo, o man pavyko jį pirmam nutverti.

 Likusieji nukreipė savo ginklus į mane, o aš net nežinojau, kaip naudotis taip netikėtai įgytu ginklu. Po trumpų grumtynių buvau įveiktas ir pristatytas į rūke skendintį lėktuvo pavidalo erdvėlaivį, kuris dunksojo miško aikštelėje. Taip aš patekau pas juos.

 Laive jie mane paliko patalpoje, panašioje į lėktuvo AN-2 saloną, o per ovalias dureles visi sugužėjo kažkur giliau. Jų išvaizda absoliučiai nesiskyrė nuo žmonių, netgi ir apsirengimo stilius. Tie švarkai, matyt, buvo savotiška uniforma. Tik jų žemesnis ūgis - aukščiausias iš jų nesiekė 1,5 m, ir svoris - jie nesvėrė daugiau 50 kg. Man buvo 25 metai, aš svėriau virš 75 kg ir fiziškai buvau pranašesnis už bet kurį iš jų, bet bijojau jų ginklų. Laivo vidus buvo gana aptrintas, krėslai buvo man per maži, štampuoti kažkokio pilkšvos spalvos metalo; kitame patalpos gale buvo kažkas panašaus į pultą su aukštyn iškelta magneto formos lenkta plokštės juosta. Laivas, atrodo, vis dar stovėjo vietoje, man toptelėjo mintis, kad jei manęs nesaugo, tai galiu laisvai iš čia pasišalinti. Nudžiugęs stvėriau durų atidarymo svertą (kaip primityvu, pagalvojau) ir patraukiau jas į save, jos lengvai atsidarė ir aš vos neiššokau laukan, tačiau pamačiau, kad čia kažkas ne taip, laivas kabojo maždaug 2000 m aukštyje, mėnulio apšviestoje balzganoje šviesoje dalinai paskendę rūke matėsi keliai, pavieniai namai, kuriuose ramiai miegojo žmonės. Išgirdau garsų juoką ir atsisukęs pamačiau juos linksmai nusiteikusius, bet man nuo to geriau netapo, visas buvau apimtas streso ir nežinau ką būčiau padaręs, jei tai būtų galima pabaigti, bet savisaugos instinktas neleido baigti viso to iššokant per dureles laukan. Gana grubiai vienas iš jų stumtelėjo mane į vieną iš ankštų krėslų ir mano smegenyse suskambėjo jo paliepimas sėdėti ir niekur nejudėti, neliesti durų, nes laivas kyla į kosminę erdvę ir atidaręs duris žūsiu. Kažkodėl pajutau, jog ir aš galiu jam atsakyti mintimis. Jis liepė palaukti kol užsikraus jų vertimo prietaisas -tada galėsime bendrauti įprastai, nes lįsti į mano mintis jiems draudžia etika, tai įmanoma tik ekstra atvejais, koks ir buvo šis.

 Lengviau atsidusau, nes supratau, jog jie su manimi nesielgs kaip su gyvuliu.

 Vėl likau vienas, nors ir buvo prisakę nejudėti, mano dėmesį patraukė keistasis pultas ir virš jo iškilusi metalo juostos arka, tad aš neatsispyriau pagundai pašnipinėti, kas tai yra. Pulte mirgėjo įvairiaspalvės švieselės ir pačiame centre žalia šviesele švietė kažkoks stambus mygtukas. Besilenkiant prie jo, mano galva pateko į arkos zoną ir aš išgirdau kažkokius garsus, vos tik atitraukiau galvą, jie iš karto dingo. Dar kartą pasilenkęs, išgirdau juos tarpusavyje besišnekančius, matyt, prietaisas jau buvo pradėjęs savo darbą ir dabar viską stropiai vertė į lietuvių kalbą. Bet tuo laiku netyčia nuspaudžiau žaliąjį jungiklį ir išgirdau aerouosto dispečerio balsą. Jis kažką informavo, jog mato NSO, pasakė koordinates, azimutą ir aukštį, 37 000 metrų. Oho, pagalvojau, kaip greitai, o atrodo, kad net nejudame. Bet mano tyrinėjimus piktai nutraukė atėję jie, kurie pasakė, kad buvau išjungęs erdvėlaivio maskavimo sistemą ir mus galėjo numušti raketa,- būtume visi žuvę, tu taip pat,- pasakė jie man. Už tai būsi nubaustas, uždarysime tave kuriam laikui į pašto dėžutę,- pagrasė man. Nors ir nežinojau kas tai, bet, matyt, nieko gero,- pagalvojau.

 - O dabar paimsime kraujo mėginį,- nebijok turime žemietiškų įrankių ir parodė nemažą švirkštą.

 Procedūra nebuvo maloni, bet mėginį kraujo paėmė. Dabar su manimi liko vienas iš jų ir, man dar laikant užspaustą veną, jis pradėjo pasakoti, jog jų laivas yra tyrėjų, kad jie žemę tiria jau 5000 metų, bet jų civilizacijoje į valdžią atėjo grupė piliečių, kurie reikalauja greitų rezultatų kolonizuojant žemės planetą. Artimiausiais dešimtmečiais turi būti sumažintas žemiečių gyventojų skaičius, - na likti tik toks, kurį nesunku būtų valdyti ir kuris galėtų aptarnauti ir aprūpinti maistu ir prekėmis būsimuosius kolonistus. Yra keletas būdų tam tikslui pasiekti. Tiesioginė invazija atmetama, nes per brangiai kainuotų ir gali būti daug gyvosios jėgos nuostolių. Mes esame išsivysčiusi rasė ir todėl turime standartinius projektus tokio tipo, kaip jūsų, planetų kolonizavimui, jie daug humaniškesni už tiesioginius karinius veiksmus.

 Mano būsena ir taip buvo stresinė, tad išgirdus dar tokias naujienas aš tiesiog įsiutau, pasakiau jog mes nebijome jų, skraidančių su tokiais sušiktais nusenusiais lėktuvais, mes turime galingų ginklų, patyrusias armijas, mūsų politikai susivienys, o armijos smogs jų kolonistams tokį smūgį, kad likę net nepajus kaip atsidurs namuose. Ir. Aplamai. ko nepasirodote, kodėl neinate derybų su mūsų vyriausybėmis, ir kokie jūs kariai, jei jums ne gėda užpulti silpnesnę civilizaciją, palaukite dar 20-30 metų, mes sparčiai vystomės ir per tą laiką mes jus pasivysime, o gal net pralenksime.

 Jis pasakė jog eina perduoti mano atsakymą vadui, aš supratau jog meluoja, nes viskas kas buvo čia kalbama, buvo girdima ir ten. Bet jis atsistojo ir dingo už ovalių durelių, aš vėl likau vienas.

 Kurį laiką man atrodė, jog aš tik sapnuoju, kad toks absurdas tikrovėje neįmanomas, aš skaudžiai įsignybau sau į ranką pajutau, be to, jutau dar ir perštinčią nuo adatos dūrio ranką.

 - Na tai nors ir niūri tačiau vis dėl to tikrovė, be to, mane apėmė atsakomybės jausmas, supratau, jog pagal mane jie gali spręsti apie visus žmones ir nusprendžiau, kas bebūtų, išlikti tvirtam. Pirmiausia atsikėliau ir vėl nuėjau prie „vertėjo" pašnipinėti, apie ką jie kalbės, numaniau, jog jie nežino, kad aš jau žinau, kaip jis veikia, nes kitaip būtų išjungę.

 - Hardas, sugadins mums visą reikalą, operacijoje turėjo dalyvauti jis pats, o pakišo mums tą nevykėlį (tas nevykėlis supratau buvau aš). Na, šiaip ar taip preparatą jam suleidome be jokių komplikacijų, dabar tik laiko klausimas, inkubacinis periodas pagreitintas katalizatoriais.

 - Na, tegul ateis jis čia, aš pats su juo pasikalbėsiu,- kažkas, matyt jų vadas, pasakė.

 Aš supratau, jog jie netrukus bus čia ir kaip niekur nieko atsisėdau į savo vietą.

 Atėjo jie jau dviese, pasakė, jog turėsiu kalbėtis su erdvėlaivio vadu, ir liepė eiti jų priekyje. Laivas aiškiai nebuvo pritaikytas mano ūgiui, apsidžiaugiau, kai patekome į erdvesnę patalpą, matyt, čia ji ir buvo kajutkompanijos vietoje.

 Vadas kurį laiką žiūrėjo į mane nepratardamas nei žodžio. Po nejaukios pauzės jis man pasakė, jog mums, žemiečiams, ruošiamasi paskelbti karą, bet jį būtų galima nutolinti arba atidėti iki šimtmečio pabaigos, su sąlyga jeigu aš sutiksiu įvykdyti jų užduotį, bet tai privalėsiu padaryti savo, o ne jų valia. Aš atsakiau, jog savo valia nesiruošiu vykdyti jų užduočių, nes jau vien tai, kad esu čia, prieštarauja bet kokiam laisvos valios apreiškimui. Be to, kaip žemės pilietis, reikalauju, kad užmegztumėte ryšius su žemės vyriausybėmis, o aš galiu jums tarpininkauti.

 Taip, mes visa tai padarysime- atsakė jis, tačiau, pirma tu įvykdysi tau skirtą užduotį, o po to, kai tai įvyks, mes, pagal tuos rezultatus turėsime jūsų vyriausybei spaudimo įrankį. Gal net sutiksime, kad tu tam tarpininkautum - pabaigė savo kalbą, vadas.
-Man reikia laiko pagalvoti - tariau aš, matydamas, jog viskas krypsta į blogą pusę.
-Apmąstymui skirtas laikas štai,- tarė jis ir apvertė smėlio laikrodį, - kai išbirs paskutinė smiltelė, turim žinoti tavo atsakymą, gali prisėsti, ir jis ranka parodė sukamą krėslą.

- Laukiam tavo atsakymo, - parodė jis į byrančias paskutines smilteles.
- Galite mane priversti, nes aš esu jūsų belaisvis, tačiau savo laisva valia atsisakau su jumis bendradarbiauti ir vykdyti užduotis.
- Suprask, tai tėra formalumas, mes turime prisilaikyti visatos įstatymų, o tu mus verti imtis kraštutinių priemonių, kvailai užsispirdamas, nes užduotį tu privalėsi įvykdyti bet kokiu atveju,- jo tonas tapo atvirai grasinantis. - Na, gerai, mes daug metų simuliuojame veiklą, nes, atvirai pasakius, mūsų tyrinėtojų grupė jaučia simpatiją žmonių rasei, tačiau pasikeitus mūsų politinei situacijai, mes privalome padaryti kažką esminio, nes vietoje mūsų atsiųs kitus, kurių veikla jums bus pražūtinga, o ir mums iš to nebus nieko gero. Tau, kraujo paėmimo metu mes, jau suleidome preparato dozę, ir tavo kraujuje jau cirkuliuoja uždelsto veikimo mirtini nuodai, kurie per jūsų pusmetį tavo organizmą numarins, jeigu mes per tą laiką nesuleisime priešnuodžius.
- Pusmetis ilgas laiko tarpas, per tą laiką gali daug kas pasikeisti, - atsakiau jam, nesirengdamas nusileisti jo reikalavimams.
- Na ką gi renkis „ekskursijai"- jei jau toks esi nesukalbamas.

 Iš kitos patalpos atnešė kombinezoną, kurį liepė man apsirengti, uždėjo skaidrų šalmą ir atnešė panašų į termosą skysto deguonies indą. Aš nesusivokdamas žiūrėjau į visus tuos pasirengimus.

 - Kam visa tai?- paklausiau
-Tau - atsakė vadas, - visatos įstatymas draudžia nugalabyti žemietį, bet nieko nesako, jog negalima jo išlaipinti, kad ir mėnulyje, aprūpinus būtinomis priemonėmis bei oro atsargomis, o tu jų gausi maksimalią dozę, net 5 valandoms.
- O kas bus po to - paklausiau, jausdamas, jog mane apima vis didesnė baimė.
- Štai,- tarė jis, ištiesdamas man daikčiuką, panašų į dabartinį mobilųjį telefoną, paspausi mygtuką ir pasakysi vienintelį žodį, jog sutinki, o jei nesutiksi - nedidelė bėda, atsigabensime dar vieną tokį kaip tu. Hardas perdavė žinią jog turi dar kelis kandidatus.

 Nenoriu pasakoti visų smulkmenų, tačiau po nedidelių pasirengimų atsidūriau Mėnulio paviršiuje. Dar negalėdamas patikėti savo akimis, kad vis dėl to tai įvyko, pamačiau storą blizgantį lifto vamzdį virš galvos, tarsi teleskopinę anteną įtraukiamą į vidų. Keistasis lėktuvas dar kabojo neaukštai, mirgėdamas įvairiaspalvėmis ugnelėmis, o aš iš paskutinių jėgų kovojau su baisiu silpnadvasiškumo priepuoliu, norėjosi likti gyvam ir grįžti į tokį dabar jaukiai atrodantį jų laivą. Tačiau "telefonas", kaip tyčia iškrito iš rankų ir aš paniškos baimės apimtas puoliau jo ieškoti, naršydamas storą Mėnulio dulkių sluoksnį. Gal tai ir buvo tokiu momentu vienintelis mano išsigelbėjimas, nes numanau, jog aš buvau netoli išprotėjimo ribos.

 Tikrai apsidžiaugiau jį apčiuopęs, bet staiga supratau, jog aš jau pralaimėjau šią keistą mano ir jų dvikovą ir tik tas penkių žemės valandų skirtumas mane skiria nuo galutinio kracho.

 - Kaip laikaisi?- išgirdau šalme vado klausimą.
- Mėnulyje puikus oras - atsakiau linksmai, nors man ir visai nebuvo linksma.
- Na, na, tik nepersišaldyk, nes šilumos palaikymo baterijos paprastai išsieikvoja jau po ketverto valandų, -kandžiai pastebėjo jis.

 Transliacija nutrūko, bet aš tarp neįtikėtinai ryškių žvaigždžių dar mačiau sparčiai tolstantį jų erdvėlaivį. Pasijutau siaubingai vienišas.

 Galima buvo staiga viską pabaigti nusiplėšiant šalmą, bet kas iš to - jie atsigabens kitą ir jį vis vien privers jiems paklusti, - ar ne geriau apsimesti sutinkant su jų reikalavimais, o po to progai pasitaikius įspėti žemės gyventojus apie gresiantį pavojų? Bet tai padarysiu, kai visiškai baigsis kvėpavimui deguonies atsargos, o šaltį kaip nors ištversiu.

 Kankinamai lėtai slinko laikas, aplinkui tvyrojo juoda naktis, tik ryški žvaigždžių šviesa šiek tiek leido suvokti aplinką.

 - Žemėje geriau, - pagalvojau ten nors Mėnulis naktį gali pašviesti,- bet kurgi Žemė? Ji juk didesnė, tai ir šviesos turėtų būti daugiau, bet matyt ji dar nepatekėjo, o greičiausiai atsidūriau nematomoje nuo žemės mėnulio pusėje - supratau,- reikėtų ją pavadinti naktį neapšviečiama.

 Nežinia po kiek laiko, šalme kažkas sušnypštė ir pasigirdo garsas.
- Sunaudota du trečdaliai kvėpavimo atsargų - kažkoks sintetinis balsas pranešė man tiesiai į pakaušį, - liko 40%, energijos šilumos palaikymui – 30%, rekomenduojama planuoti iškylos baigtį.
- Iškylos - piktai ironizavau,- taip, tik ne savo noru. …Net ir numirti ramiai neleistų, - piktai pagalvojau, - tikriausiai, praneštų, kiek dar širdies dūžių liko.
- Susisiekite su artimiausia baze, jei nepadarysite to, tai bus padaryta automatiškai - kategoriškai buvo pareikšta dar kartą.
- Negi jie bus tokie žiopli, kad pamiršo atjungti automatinę sistemą? - pagalvojau, - įdomu, už kiek šviesmečių ta artimiausia bazė.

 Paskutinė mintis užgesino įsižiebusią viltį. Tačiau netrukus kažkur toli toli pamačiau akinamai baltą šviesą, ji labai greitai artėjo ir netrukus virš manęs gana aukštai pakibo disko formos objektas, besikaitaliojančių spalvų bėgančiomis ugnimis, apačioje galingas prožektoriaus spindulys naršė planetos paviršių, kol sustingo įsirėmęs į tą vietą, kur buvau aš. Jis sparčiai leidosi žemyn, pakibo ir iš disko centro vėl pradėjo leistis blizganti lifto kabina.

 Šįkart manęs jau nereikėjo dukart raginti; aš kuo greičiau įšokau, tiesiogine prasme, į svetingai atsivėrusį cilindrą, jis užsivėrė ir išgirdau besiveržiančių vidun suspaustų dujų šnypštimą. Po minutės jau buvo nuo manęs nuimtas šalmas ir aš rangiausi lauk iš gana siauro bet patogaus kombinezono.

 - Kaip man reikės paaiškinti, iš kur aš čia atsidūriau, - toptelėjo man nerimastinga mintis, bet mano laimei manęs, niekas nieko neklausinėjo, o netrukus patekau į mėnulio bazę ir tuo pačiu liftu buvau nuleistas į milžiniško kupolo formos keistą mėnulio statinį. Ten gavau paskirtą gyvenimui patalpą, jaukų ir nedidelį atskirą kambarėlį su milžinišku ovalo formos langu, per kurį matėsi dešimtys išrikiuotų atvirame lauke stovinčių erdvėlaivių. Tačiau visų įvykių buvau tiek nukamuotas, jog net nenusirengęs kritau į siaurą kušetę ir nepajutau kaip atsijungiau.

 Dabar, jau praėjus tiek laiko ir prisiminus tuos įvykius, man jau nėra taip baisu, gal tai tebuvo jų psichologiniai eksperimentai, vertinant mus, kaip potencialius priešininkus, ateities susirėmimams, gal tai tebuvo jiems vieniems suprantamos manipuliacijos ar testai, bet įsivaizduokite save mano vietoje, - staiga visas normalus įprastinis gyvenimas sugriūva, o vietoje jo atsiduri kažkokiame košmare ir dabar dar negaliu suprasti, kaip man pavyko juos nugalėti toje beviltiškoje situacijoje, kai jau buvau nusprendęs pasiduoti, bet jie neišlaikė pirmieji. Dabar aš jau žinau, vienas iš ateivių mano draugas mane apšvietė, kad man negrėse joks mirtinas pavojus, jie tiesiog neturėjo teisės manęs prarasti ir jie tai žinojo, bet aš to tuomet nežinojau, tai dar viena mano informacija jums, kaip elgtis patekus į jų rankas. Bet jie vis tiek mane pergudravo ir pasiekė savo purvinus tikslus, o kaip tai buvo papasakosiu vėliau.

 Net, neįsivaizduoju, kiek laiko aš miegojau, o pabudęs dar nesusigaudžiau kur aš patekau, be to pajutau alkį, bet mano kambarys-kajutė (nežinau kuris iš šių žodžių tam labiau tiktų) pasirodo buvo užsklęsta ar užrakinta, radau dar vienas duris, kurios buvo neužrakintos, jos vedė į nedidelį sanitarinį mazgą, tačiau nustebau, kad viskas vos ne kaip namie, bet kartu ir nudžiugau, jei jau yra ir tokie įrengimai tikriausiai jie susipras, kad mane reikia dar ir pamaitinti.

 Netrukus durys prasivėrė ir pasirodė vienas iš jų, neprataręs nei žodžio, gestu parodė sekti jį ir netrukus nuėjome į nedidelę valgyklą, ant staliuko buvo padėti mano pietūs, gana kuklūs ir nelabai skanūs, vienas iš patiekalų priminė makaronų košę pomidorų padaže, pagardintą fikuso lapais, dar ir dabar dažnai sapnuoju, kad pas juos valgau tokį maistą, pabundu suprakaitavęs kaip iš košmaro. Maitino labai retai, niekaip nesupratau iš kur jie turi tiek energijos vartodami tokį sušiktą maistą.

 Po pietų patekau, matyt, pas vadą ar kažką iš vyresnių, - kad bus pokalbis su manimi supratau pamatęs jo patalpoje metalo juostos arką, mano išbandytą jau erdvėlaivyje.

 - Jūs būsite išsiųstas į mūsų koloniją P-3 planetoje, ten atliksime jums medicininius tyrimus,- ištarė aiškia man suprantama kalba,- arba galite pasirinkti alternatyvą MY-energijos nešėjų kasyklas. Pirmuoju variantu dar galite tikėtis sugrįžti į žemę, o antruoju - jau ne. Erdvėlaivis, kuriuo skrisite, išvyksta netrukus, jums suteikta galimybė apsispręsti iki išvykimo pradžios.
- Na, ir balvonai,- pagalvojau įpykęs, neduoda žmogui laiko, net pagalvoti, bet ir apsispręsti nebuvo taip lengva. Tokie tyrimai nieko gero, bet yra nors miglotų šansų, o kitas variantas....be jokių.

 Grįžęs į savo kajutę, labai susimąsčiau, perkūniškai nekenčiau daktarų bei visų tų medicininių dalykų, ir visa laiką pasąmonėje noriu, kad nereikėtų man viso to patirti, o gal jie sugeba skaityti tai kas yra mano pasąmonėje ir specialiai man sudaro tipiškas situacijas? Atvirai kalbant, ten buvo daugybė nuostabių dalykų, tačiau turiu prisipažinti, jog tuo metu ne tai man rūpėjo ir į supančią aplinką aš praktiškai nekreipiau jokio dėmesio, o dabar, kai bandau prisiminti pagal jūsų pageidavimus, viskas man plaukia tarsi kažkokiame rūke. Prisimenu, jog mane labiausiai šokiravo pamatyti dalykai Mėnulyje, visą laiką buvau įsitikinęs, jog jis tuščias, o ir Amerikos astronautai jame buvo ir nieko nerado,- o še tau, kaip jie nepastebėjo milžiniškų bazių su šimtais erdvėlaivių, gana intensyvios ne žemiečių veiklos, bet labiausiai mane pritrenkė, kai iš erdvėlaivio iliuminatoriaus pamačiau viename iš kraterių, tikrą Amerikiečių bombonešį B-25, - įdomu kaip jie jį gavo? Toptelėjo mintis, - tai kam leidžiame milijonus ieškodami ryšio su NC, kai jie čia pat, vos už trijų šimtų tūkstančių kilometrų ir savo erdvėlaiviais gali greičiau atkeliauti į žemę, nei mes troleibusu pervažiuojame senamiestį?

 Mus vėl aprengė skafandrais ir įsodino į nedidelį disko formos erdvėlaivį; aš vėl gavau savo kombinezoną ir įrangą, tad vėl galėjau bendrauti su jais garsiniu ryšiu. Jo įgulą sudarė du nežemiečiai, aš buvau trečiasis, man jis atrodė nepatikimas, negi su tokiu ryšis skrydžiui per visatą? Ten net negalėjome nusiimti skafandrų ir buvo ankšta tarsi mažalitražiniame automobilyje.

 - Laikas išgirsti tavo apsisprendimą, - balsas už pakaušio nutraukė mano kritiškus apmąstymus, - kuris variantas pirmas ar antras?
- Pirmas, - atsakiau, ir nepažinau savo balso.- Jis buvo kažkoks svetimas.
- Geros kelionės, - palinkėjo, ar tai man, ar visai įgulai. Aparatas vis dar stovėjo vienoje vietoje, kai pamačiau tolstant mėnulį, susidarė toks įspūdis, jog skrendam ne mes, o būtent mėnulis lekia nuo mūsų tolyn, per kokias 10 sekundžių jis tiesiog išnyko iš akių, jokios vibracijos, nei mažiausio garso; jokių požymių, kad veiktų kažkokie mechanizmai.
- Na, taip prieš tokią techniką nepakariausi, - turėjau įvertinti priešininko privalumus.- Kiek laiko truks kelionė?, - paklausiau vieno iš pilotų.
- Netrukus pasieksime linijinį laivą, ten tave perduosime, jis kaip tik skrieja į dvinarės Cegre žvaigždės sistemą, - paaiškino man jis, tarsi, man kažką būtų sakęs toks žvaigždės pavadinimas,- o kelionė linijiniu laivu truks maždaug 8-9 jūsų valandas.
- Taip arti?- nusistebėjau.
- Nėra labai arti, skaičiuojant jūsų matais būtų apie 30 šviesmečių.

 Tokie skaičiai man atrodė tiesiog nesuvokiami, tačiau netrukus tikrai priartėjome prie milžiniško cigaro formos laivo ir mūsų diskelis, kaip jis atrodė prieš kelių kilometrų ilgio miestą kosmose, prisišvartavo, vienoje iš jo aikštelių, viršutiniame denyje. Ten manęs jau laukė ir mūsų „kosminio lifto" pilotai, net neišlipę iš savo „lėkštutės", lėtai pakilo nuo denio ir akimirksniu dingo erdvėje. Taip, greitai ir be jokio vargo, jie mane išgabeno iš Saulės sistemos.

 Nepasakosiu visų kelionės peripetijų, ji buvo analogiška anai kelionei. Mėnulyje (jis yra jų outpostas), vėl patekau į disko formos, apie 10 m. skersmens erdvėlaivį, tačiau šį kartą nelėkėme kaip pašėlę, o šiek tiek pasisukiojome po saulės apšviestą nematomąja mėnulio, pusę, štai tada ir pamačiau ateivių suneštų padėvėtų žemiškų daiktų „muziejų", tame tarpe ir bombonešį B-25 įstrižai įguldytą mėnulio krateryje, mano prašymu jie nusileido prie pat, norėjau apžiūrėti gal kabinoje yra žuvę pilotai, bet ji buvo tuščia, tai pamačiau neišlipdamas iš erdvėlaivio. Šiaip jau mėnulio paviršius ganėtinai tuščias, tik kur ne kur daugiausiai kalnų masyvų papėdėse buvo įrengtos jų bazės, bet jie taip parinko maršrutą, kad jas retsykiais išvysdavau iš labai toli ir negalėjau detaliai įžiūrėti jokių smulkmenų, juk buvo 1974 m, ir man buvo labai keista, jog amerikiečiai uždarė mėnulio programą taip ir nesutikę ne žemiečių ir nepamatę jų bazių, kai jos tokios akivaizdžios. Galų gale neiškenčiau apie tai nepaklausęs piloto.

 - Mes esame kariai ir neklausinėjame, vykdome įsakymus ir vyresnybės nurodymus nesvarstydami - atsakė jis man- bet ausies krašteliu girdėjau jog atvykėliams buvo perduotas ultimatumas, mažiausiai 30 metų nekelti čia kojos, jie bandė tai ignoruoti, tad paskutinėje jų kelionėje lazeriu pramušėme jų išorines deguonies talpyklas ir jie vos neužtroško, padarę vieną ratą aplink mėnulį, net nebandę nusileisti grižo atgal ir tikrai daugiau nedrįs čia grįžti, bent jau, kol nesibaigs ultimatumo terminas.

 Mane užgavo jo atsakymas, ypač tai, kad mus pavadino atvykėliais, juk mėnulis tai mūsų o ne jų, tai gali patvirtinti kiekvienas.
- Na juk aš esu čia - pabandžiau kandžiai jį ironizuoti.
- Tu kas kita - tu belaisvis, o tai reiškia, jog tu esi mūsų nuosavybė, bet irgi neilgai čia būsi, jau gavome koridorių ir bandysime prasmukti į žemę.

 Nesupratau, ką jis norėjo pasakyti tuo „prasmukti", tik vėlesni mano patyrimai parodė, jog tai nebuvo visai nekaltas skrydis, o tikra karinė operacija, kurios metu mus galėjo atakuoti žemėje esančios kitų ateivių bazės, lazerine torpeda, ir visi galėjome žūti. Kai kada gerai nežinoti visko, ramiai sau sėdi ir mėgaujiesi skrydžiu, net nenumanydamas, jog bet kuri sekundė gali būti tau paskutinė. Bet visa laimė tuo metu žemėje tokių bazių buvo nedaug, jos masiškai pradėtos steigti tik paskutiniu dešimtmečiu, tad numatytą vietą pasiekėme sklandžiai ir netrukus.
Nusileidome nakties metu, kažkokioje nuošalioje miškingoje vietovėje, bet mūsų jau laukė nedidelė grupelė žmonių.
- Kur krovinys - paklausė buliaus sprandu, tamsiu kostiumu apsirengęs vyrukas - rusų kalba,- nuo jo tvokste tvoskė mafijos berniuko tvaikas.
Nepratarę, nei žodžio pilotai ranka mostelėjo mano pusėn.
- Greičiau rangykis lauk, turime skubėti - mestelėjo jis man niūriu balsu ir greičiau nusiimk tą maskaradą, ranka parodė į skafandrą. Viską netvarkingai sumetė į erdvėlaivį, ir į ranką čiupęs bagažą, parodė skubėti prie likusios grupelės.
Netrukus jau dūmėme automobiliu net ir naktį alsuojančiu karščiu asfaltuotu keliu.

 Taip praslinko mano manymu kokie 1 mūsų žemės metai, kai pagaliau mane vėl pakvietė pas bazės viršininką pokalbiui.
Aš kažkodėl slapčia vyliausi, kad baigsis tas priverstinis manęs kalinimas ir buvau pasiryžęs bet kam, kad galėčiau sugrįžti pagaliau namo.

 - Tavo elgesys leidžia manyti, jog supratai savo klaidas,- pradėjo jis pakiliu tonu - tad ir mes iš savo pusės norime tau atsilyginti, suteiksime tau porą-trejetą jūsų savaičių atostogų į žemę. Žinoma tu dar nebūsi visiškai laisvas, su tavimi bus mums tarnaujantys žmonės, nes po to dar turėsi atlikti nedidelę, bet rizikingą misiją. Tad siūlau atsipalaiduoti ir atsigriebti už prarastą laiką, net parinkome puikią vietą viename iš kurortų. Visomis išlaidomis pasirūpinsime mes, tad gali leisti sau visus gyvenimo malonumus nesivaržydamas. Jeigu to nori, gali tuoj pat keliauti į erdvėlaivių bazę, ten tavęs jau laukia, tau jau paruoštas reikalingas bagažas.
Man to nereikėjo du kartus to kartoti, ir iš džiaugsmo kojomis nesiekdamas žemės (čia netinka toks pasakymas, nes ten buvo ne žemė) bėgte nubėgau į erdvėlaivių aikštelę, ji buvo netoliese. (Visa bazė buvo labai kompaktiška ir stropiai saugoma nuo laukinės gamtos pavojų) Kažkodėl jaučiau, jog visi mane palydi pavydžiais žvilgsniais, kaip ne kaip P-3 buvo civilizacijos užkampis ir ištrūkti iš čia,- buvo ne tik belaisvių svajonė, bet ir ne vieno čia tarnaujančio ne žemiečio. Bet tuo metu man tai buvo nė motais, netgi x erdvės siaubas ir tas neatrodė toks baisus, mano visą esybę užvaldė troškimas kuo greičiau atsidurti žemėje, o ten tiek galimybių dėti į padus...

 Praėjus kiek laiko buvo paskelbtas pasiruošimo X erdvei signalas, man tai dabar primena, kai traukinys neria į tunelį, tik ten viskas vyksta žymiai blogiau, pajunti tokį jausmą tarsi staiga kažkas tave būtų išskaidęs į atomus, atrodo kad visą kiaurai koštų kažkokie kosminiai vėjai, viskas išsklinda į nerišlią miglą, o kaulus gelia kaip po gero išgėrimo ar gripo, ir tai atrodo nesibaigs visą amžinybę. Gal jie tai jaučia kitaip, tačiau man atrodė, jog dar truputis ir numirsiu. Bet visa tai baigėsi taip staiga kaip ir prasidėjo, kurį laiką dar sunkiai kvėpavau.

 Tarsi niekur nieko erdvėlaivyje vėl prasidėjo normalus gyvenimas, man liepė pasiruošti, padėjo užsidėti skafandrą ir nuvedė į švartavimosi aikštelę, kur mano akyse nusileido rutulio formos mažasis erdvėlaivis, jis buvo erdvesnis nei mėnuliečių ir netrukus mes jau leidomės gana vaizdingoje vietovėje.

 Čia man teko praleisti ilgą laiko tarpą, gyvenant gana izoliuotą gyvenimą, nors gyvenimo sąlygos buvo geros,- galėjau naudotis kai kuriomis informavimo priemonėmis, pastebėjau, jog gaunu stipriai cenzūruotą ir išfiltruotą informaciją, reguliariai turėjau lankytis virusologijos centre, kur man buvo atliekami kažkokie tyrimai, o šiaip nieko esminio daryti nereikėjo. Turėjau galimybę mokytis, studijuoti kai kuriuos humanitarinio pobūdžio mokslus, nors centre ir buvo daugiau kaip pusantro šimto tiriamųjų mes nesusitikdavome ir mums nebuvo leista bendrauti vienam su kitu.

 Na, kiek supratau iš savo patyrimo žemė jiems reikalinga, kaip planeta su savo išvystyta infrastruktūra, nes ir robotus gaminti irgi kažkas turi, juos reikia aptarnauti remontuoti, būtent tokį darbą ir dirba kasyklose pagrobtieji žmonės. Jiems yra aktuali demografinė problema, pas juos gyvenama vidutiniškai 600 metų(kai kurie sulaukia ir 1000), tiek sulaukus jų moteris atrodo daug geriau nei mūsų trisdešimtmetė. Ir gyventi jie mėgsta lengvai ir patogiai. Tokios kaip p-3 planeta yra apgyvendinamos (užkrečiamos) panašia į žmonių rase (Tai padaro robotizuoti fabrikai), ir paliekamos ramybėje, kol ta rasė murdydamasi mėšle išvysto tokią planetą sukuria visą jos infrastruktūrą, o paskui ateinama kaip į bičių avilį ir paimama viską kas geriausia. O kokiu būdu tai padaroma ir stengiuosi visus apšviesti. Dėl savo saugumo bijau,-tačiau, pareigos jausmas stipresnis už baimę, bet ėmiausi visų atsargumo priemonių, todėl ir perduodu žinias internetu, pakeičiau gyvenamą vietą, be to, mane pridengia vienas iš galaktikos tarybos bazės vadų. Beje, žemė viena iš penkių planetų, kurią stengiamasi kolonizuoti artimiausiu laiku. Mūsų žmonija jų fabrikų vaisius, tad jie įsitikinę, jog turi teisę į mus, mat laiko savo daržu, o kitos civilizacijos masto priešingai, ypač mums palankios senosios civilizacijos, o jų balsas lemiamas civilizacijų taryboje. Artimiausiu 5-6 metų bėgyje šis Gordijaus mazgas turi būti perkirstas. Papasakočiau daugiau, bet matau, jog neturi kai kas kantrybės, todėl pasakojimą ir trumpinu.

 

Noriu paaiškinti tiems kurie tiki, kad mūsų neužpuolė ir neišskerdė ne todėl, kad jie tam neturėtų techninių galimybių, o todėl kad yra pagrindiniai 140 visatos įstatymų, kurių jie turi laikytis, o mūsų planeta žemė,- Atlantidos laikais yra įstojusi į tarpgalaktinę federaciją ir dar dabar yra jos narė, tad prieš kiekvieną akivaizdų interventą gali būti panaudotos sankcijos, (jas garantuotai inicijuotų konkuruojančios civilizacijos) ir šiuo metu žemėje yra 48 000 ateivių bazių, pasiruošusių atremti šios civilizacijos puolimą. Jie todėl ir manipuliavo manimi, jog galėtų išvengti Galaktikų tarybos sankcijų, todėl nors ir stengiuosi papasakoti nuosekliai,- jums kai kuriems atrodo, kai kurios pasakojimo vietos neįtikimos. O visiems viešai pasakoju todėl, kad jiems tai mirtino ginklo smūgis,- labiausiai už viską pasaulyje jie nekenčia viešumo ir darau tai tada, kada tik atsirado man pirma galimybė tą padaryti. Buvau priverstas tylėti 30 metų, tačiau ir dabar mano informacija ne mažiau aktuali jums, nei buvo tada.

 Dingus erdvėje mane atgabenusiam erdvėlaiviui, man paliepė sekti atėjusį mane palydėti į laivą ne žemietį ir aš paskui jį nuėjau į šliuzų kameroje esančią lifto platformą. Erdvėlaivio storis toje vietoje prilygo 300m aukščio dangoraižiui, jame buvo apie tris šimtus tūkstančių keleivių ir daugybė krovinių gabenamų iš vieno galaktikos krašto į kitą.

 Mane pritrenkė milžiniški mąstai ir išlaidos keliautojų patogumui, o man buvo paskirta nedidelė jauki kajutė, kurioje ir turėjau praleisti tas kelias valandas, kol pasieksime dvinarės Cegre žvaigždės planetų sistemą, realiai, tai tikra kelionės trukmė x-erdvėje, tesudarė mažiau, kaip vieną mūsų valandą, o kitas laikas buvo skirtas sutvarkyti įvairius reikalus saulės sistemoje. Tos dvi milžiniškos žvaigždės tarsi valse sukosi milžiniškomis gravitacijos jėgomis apkabinusios viena kitą, o 35 planetos skriejo apie jas ištęstomis orbitomis, tai buvo palyginti jauna,- melsva spalva švytinti dviejų žvaigždžių sistema. Iš 35 planetų dešimtyje vyko vienoki ar kitoki kolonizavimo procesai, tačiau daugiausia buvo vystoma kalnakasyba ir buvo išgaunami my energijos nešėjai, tokie kristalai švytintys visomis vaivorykštės spalvomis, kažkokiomis technologijomis iš jų buvo gaminamas energijos produktas, žinau, kad jie labai ekonomiški, minėtam linijiniui erdvėlaiviui perskrieti galaktiką užtenka niekingai mažo kiekio minėto energijos nešėjo. Kitos rasės naudoja Kitokius energijos išgavimo metodus. Tose planetose vyko intensyvi prekyba, kasdien šimtai mažesnių laivų kildavo ir leisdavosi, jose atgabendami įvairias prekes, mechanizmus, ir pasikraudami išgauta energetine medžiaga nuskriedavo tik jiems vieniems žinomais keliais.

 Pirmos mano čia praleistos valandos padarė man puikų įspūdį, buvau pamaitintas viename iš daugybės restoranų, kuriame valgiau tikrai puikų maistą, mane įspėjo, kad per daug neprisivalgyčiau per sekantį maitinimą nes bus problemų, kai pateksime į x erdvę, o dabar galėjau valgyti kiek tinkamas, iki perėjimo dar buvo likę 6 valandos. Įdomu, jog mano palydovai nuo manęs nesitraukdavo, nei per žingsnį, nors ir šiaip iš čia jokių šansų neturėjau pabėgti, bet jie vis dėl to leido man eiti ten kur noriu, tačiau mandagiai nutraukdavo visus mano bandymus užmegzti su kuom nors pažintis, o nuostabaus grožio moterų čia netrūko. Mačiau ir daugybę kitų rasių ateivių, tokių baisių, kad dėl jų išvaizdos jiems turėtų būti gėda, patiems, bet jie visi laisvai jautėsi ir be jokių kompleksų bendravo vieni su kitais.

 Paklausiau, kaip jie už viską sumoka, jie man paaiškino, jog visi jie turi spec. implantus į kuriuos įvedamos jų uždirbtos arba jiems skirtos lėšos, o pasiimant prekes ar gaunant suteikiamas paslaugas elektroniniu būdu jos nuskaitomos, jų neturint suteikiami kreditai, kurie vėliau gali būti atidirbami, vykdant spec. užduotis.
- Gal ir gerai - pagalvojau,- bent jau girtas tokios piniginės niekur nepamesi, ir nereikia bankų, plėšikai netenka biznio, o viską valdo centrinis kompiuteris, o jeigu jis užlūžtų?
- Pas mus retai kam pritrūksta lėšų, jų gaunama tiek, jog nepavyksta visko suvartoti ir nuolat sukame galvas kaip padidinti vartojimą, nes jam sumažėjus tenka mažinti gamybą, todėl mes nuolat vykdome milžiniškus projektus, tik taip pavyksta stabilizuoti ekonomiką ir skatinti jos augimą.
- Visur tos pačios problemos,- pagalvojau - tik turtingi jas sprendžia lengviau.

 Pavargau vaikščioti, tai sustabdėme automatinį taksi, kurio pagalba nusigavome į erdvėlaivio priekį už keletos kilometrų, ten jie man pasišovė aprodyti oranžerijas ir paplūdimius, kuriuose ilsėjosi daugybė keleivių.

 

Galų gale nuo gausybės įspūdžių man susisuko galva ir aš paprašiau, jog mane palydėtų į mano kajutę, kur norėjosi pailsėti.
- Na ir mąstai, kokia prabanga, neišėjo mintis iš galvos, ir aš supratau jog pradedu jiems juodai pavydėti, kad mūsų žemė tai kažkokia skylė ir pas mus, viskas tik ištisa vargo vakarienė. Gal tai ir nebūtų taip blogai jei jie mus kolonizuotų, juk šiaip ar taip mes įgytume ir tokias, kaip jie galimybes, nors ir netektume laisvės bei savarankiškumo, bet koks skirtumas paprastam žmogui,- ta laisvė gerai tam kas turi daug lėšų, o kas pas mus jų daug turi?- tam ir dabar rojus, tad lai jie ir priešinasi.

 

Žinote dabar ir man, kai kada atrodo, jog visa tai tik mano kažkokio sapno fantazija, bet du dalykai atsitikę nuo to laiko ir kurių niekas pasaulyje negali paneigti, dar ir dabar grąžina į tikrovę ir tada suprantu, jog tai ne pati maloniausia realybė. Tas linijinis laivas-kosminis miestas, kurį pasistengsiu kiek detaliau aprašyti, nes ten pirmą kartą pavyko atsipalaiduoti nuo tokio didelio streso, skrieja labai keistai, jis tik retsykiais išnyra iš x erdvės, pvz. patekęs į norimos žvaigždės sistemą, tada jis greitį sumažina ir skrieja greičiu netolimu šviesos greičiui, tada kosminiai liftai pristato krovinius, keleivius ir t.t., tais pačiais liftais keleiviai palieka lainerį tarsi norimose stotelėse, saulės sistema viena iš tokių stotelių. Didžiąją kelio dalį jis sukaria būdamas x erdvėje, o tokie stabtelėjimai tai tas pats kas mūsų troleibusams stotelės, bet tik tų stotelių metu erdvėlaivyje ir vyksta normalus gyvenimas, o būnant x erdvėje bent jau mano savijauta buvo siaubinga, man atrodė, jog neišlaikysiu ir tuoj, tuoj mirsiu. Be to, jis siunčia pastoviai signalus, bet ne radijo ryšiu (jis per lėtas), kad yra savas ir kad jo neužpultų tą erdvės dalį kontroliuojančios civilizacijos karo laivai, nes rasės dažnai kariauja viena su kita, dėl įvairių priežasčių, sudaro aljansus ir t.t. Taip, kad žmonių kelionės kosmoso erdvėje bus gana apsunkintos ir ne tik dėl techninių priežasčių, reikia su kartėliu pripažinti jog mes pavėlavome į pyrago dalybas, o gal ir nepavėlavome, tik buvome nustumti į šalį, nes P-3 planetoje, turėdamas daug laisvo laiko studijavau žemesniųjų civilizacijų vystymo universitete ir ten sužinojau labai įdomių dalykų apie žemės praeitį bei buvusias iki mūsų civilizacijas, visa tai buvo pateikiama, kaip blogas pavyzdys, kada godumas ir besaikis valdžios troškimas pražudo aukštai išsivysčiusias kultūras. Tad žemėje be mūsų buvo Lemūrijos ir Atlantidos civilizacijos, apie pastarąją papasakosiu kiek plačiau, ji buvo labai išsivysčiusi, tačiau dėl jos vykdomos ekspansijos kosmose, kitų civilizacijų atžvilgiu įsigijo daugybę priešų, o viena iš rasių ypatingai jos nekentė...... O žemėje tuo metu vyravo nuostabus klimatas, joje beveik nebuvo šaltųjų zonų tik ašigaliuose klimatinės sąlygos kiek panešėjo į dabartines mūsų zonos. Karo tarp atlantų ir tos rasės metu ir buvo mėnulio planeta panaudota, kaip ginklas, ji turėjo atsitrenkusi į žemę sunaikinti atlantus, bet jie panaudojo visus savo resursus, kad sušvelnintų šį smūgį.... To pasekoje Atlantida nugrimzdo į okeano dugną, o žemė įsigijo palydovą ir šlykštų klimatą, o atlantų likučiai išsibarstė po savo kolonijas, kurios beje greitai nustojo jų klausyti..... Vieni tų likučių esame mes baltai, o ypač Lietuviai išsaugoję iki šiol beveik nepakitusią atlantų kalbą, gal tai ir paaiškina kodėl, mūsų kalba seniausia žemėje, mūsų tokie bjaurūs charakteriai ir būdo bruožai, bet už tai mūsų moterys pačios gražiausios, nes atlantai nukariavę svetimus kraštus gražiausias moteris pasiimdavo sau.... Tai vienas iš faktų patvirtinantis mano informacijos tikrumą.

 

 

 

Tęsiu istoriją.

 

Automobilis tyliai lėkė daugiau kaip 100 km į val. Greičiu; nors ir buvo naktis, oras buvo pakankamai šiltas, tikriausiai tai buvo kažkokia vietovė šiltuosiuose kraštuose. Mano sargybiniai tarpusavyje persimesdavo keliais žodžiais anglų kalba, o iš pat pradžių galvojau, jog jie rusai. Maždaug po pusantros valandos, automobilis sustojo prie kažkokio motelio, supratau, jog čia mes apsistosime poilsiui.

 

Užsakė du kambarius, viename miegojau aš, o kitame apsigyveno jie, vienas iš jų pastoviai budėjo mano kambaryje, keitėsi jie kas trys valandos. Bet aš buvau pavargęs ir nekreipiau dėmesio į tuos jų manevrus.

 

Ryte automobilis mus nuvežė į aerouostą, sėdome į keleivinį lėktuvą ir skridome apie valandą. Žiūrėdamas per iliuminatorių, bandžiau atspėti, kurgi mes esame. Man pasirodė, jog vis tik skrendame virš Afrikos žemyno. Kelis kartus bandžiau paklausti. kur mes esame, tačiau jie tik trumpai teatkirsdavo, ar tau ne vis tiek? Galėjau to pasiteirauti stiuardesės, tačiau nemokėjau angliškai, ir tai man labai stipriai komplikavo padėtį. Pagalvojau, kad pas juos lengviau bendrauti - užtenka sukoncentruoti mintis ir tavo norimas užkalbinti objektas iš karto atsisuka į tave.

 

Išlipus iš lėktuvo, ėjau priekyje, o kiti du atsilikę, o vienas šalia, - pagalvojau, jog dabar kaip tik proga, tačiau, tarsi atspėdamas mano ketinimus, vienas iš jų tarė:
- Nesugalvok kvailioti, nušausim kaip kurapką, kišenėse turim plastikinius pistoletus, jų neaptinka patikrinimo tarnybos.
- Geriau sakytumėt – žaislinius, - pagalvojau, - man mieliau skambėtų.

 

Prie aerouosto mūsų laukė baltas limuzinas, kuris nuvežė į gana ištaigingą užmiesčio vilą, su aukšta tvora aplinkui. Jos kieme buvo puiki aplinka, melsva spalva švytėjo milžiniškas baseinas ir t.t.

 

Man tai nelabai rūpėjo, daugiau galvojau ir kūriau planus, kaip sukėlus kokią nors sumaištį dingti iš čia, galvojau prisistatyti į policiją ir papasakoti visą istoriją, man viskas atrodė realu ir įtikinama, tad net į galvą net neatėjo, jog kažkas gali pagalvoti, jog aš trenktas ir pasakoju kažkokias nesąmones. Dabar kai pasižiūriu iš šalies, tai galvoju, kad ir aš vargiai bepatikėčiau visais šiais dalykais, jeigu to nebūtų tekę pajusti savo kailiu.

 

Viloje buvo sujudimas ir kažkam ruošiamasi, mane pasigavo kažkoks stilistas ir pradėjo parinkinėti ištaigingus rūbus, ir vakarop manęs net nuosava mama ir tėtis būtų vargiai beatpažinę. Supratau, jog bus kažkokia šventė ar balius, tai mane linksmiau nuteikė, nes buvau gerokai praalkęs, o valgyti nesiūlė niekas.

 

Baliai visi būna panašūs, tad neaprašinėsiu, kas ir kaip, tik aš kažkodėl labai greitai atsijungiau ir ryte prabudau didžiulėje lovoje drauge su dviem damomis. Kurį laiką nelabai susigaudžiau aplinkoje, tik pajutau jog labai skauda galvą ir yra ganėtinai bloga.

 

Tokie renginiai truko apie trejetą savaičių, dienos metu vaikščiodavome po miestą, ilsėdavomės paplūdimiuose ir net kurį laiką buvau pamiršęs savo ketinimus pabėgti, tik visuomet nemaloniai pasijusdavau, kai pagalvodavau apie būsimą trumpą bet pavojingą misiją, kuri manęs laukė netolimoje ateityje.

 

Tai kas yra malonu visuomet greitai baigiasi, vieną rytą ir mes pradėjome krautis būtiniausius daiktus kelionei, o aš vėl ėmiau regzti pabėgimo planą.

 

Patogi situacija pasitaikė leidžiantis į kažkokį požeminį tunelį, kai mano sargybiniai trumpam prarado budrumą, - aš iš visų jėgų trenkiau vienam iš jų, ėjusiam greta manęs, ir strimgalviais puoliau laiptais žemyn, stengdamasis įšokti į tuo metu sustojusį lygtai metro traukinį. Dar viena-kita sekundė ir planas būtų pavykęs, tačiau nuaidėjo keletas šūvių ir viena kulka kliudė mano kairįjį šoną.

 

Kai atsipeikėjau, jie stovėjo ganėtinai išsigandę ir aiškino, jog nenorėję panaudoti prieš mane ginklo, šalia buvo policija ir medicinos automobilis, aš gulėjau nemažame kraujo klane, o gydytojai, matyt, stengėsi sustabdyti kraujavimą. Mano saugotojai kažką aiškino policininkams, retsykiais išraiškingai pasukiodami pirštais apie smilkinį, tačiau, mano džiaugsmui, juos susodino į mašiną ir nuvežė, tikriausiai, į policiją, o aš atsidūriau kažkokioje ligoninėje. Nors ir labai skaudėjo, bet buvau laimingas, jog man pavyko jų atsikratyti nors ir tokiu būdu.

 

Ligoninėje paaiškėjo, jog kulka tekliudė kairiojo dubens kaulo viršutinę dalį, ją aptrupino bei pramušė kažkokią apystambę kraujagyslę ir dėl to aš netekau daug kraujo, tad skubiai padarė operaciją, išvalė ir sutvarkė žaizdą, o kitą dieną atėjo kažkas iš policijos ir norėjo mane apklausti dėl šio įvykio. Jei tai man atsitiktų dabar, tikrai nepasakočiau teisybės, kas įvyko, bet tada buvau nepatyręs ir viską papasakojau, vertėjas iš nuostabos išpūtė akis, tačiau viską išvertė pareigūnui, mačiau, kaip jie tarpusavyje reikšmingai susižvalgė... Apklausa kaip mat liovėsi; jie išėjo šnekučiuodamiesi nesuprantama man kalba, ir tik tada aš supratau, kokią klaidą padariau, tad nutariau nieko nelaukdamas sprukti iš ligoninės, tačiau nespėjau ir kaip mat patekau į kitą palatą, kur durys buvo be rankenų...

 

Po kiek laiko, kai žaizda sugijo tiek, kad galima buvo išimti siūlus, mane aplankė mano sargybinių vadas, man net bloga pasidarė nuo jo šleikščiai saldžios šypsenos, o skyriaus gydytojas taip apie jį tupinėjo, jog buvo aišku, kad gavo nemažai į kišenę.

 

- Tai tavęs neuždarė į kalėjimą, išdavike? - sušukau jį išvydęs. - Tai ateivių tarnas, - bandžiau pasakyti gydytojui rusų kalba, tačiau pasiekiau tik tai, jog atėjusi seselė suleido man kažkokią injekciją, nuo kurios viskas tapo vis vien.

 

- Pinigai viena iš didžiausių žmonijos blogybių, - pagalvojau, - bet visi siekia kuo daugiau jų turėti.

 

Mano blogiausi įtarimai pasitvirtino su kaupu, - dar po dviejų dienų mes vėl važiavome kažkur automobiliu visą naktį, o man iš abiejų pusių sėdėjo po sargą. Jie įtikino gydytoją, jog aš esu jų giminaitis, gal net parėmė tai kokiais nors padirbtais dokumentais, o daugiausia, žinoma, padarė pinigai.

 

Mano problema, jog nemokėjau anglų kalbos, gal būčiau sugebėjęs aplinkiniams ir daugiau ką paaiškinti, man nieko nesakė net užrašai ant pakelėje esančių informacinių lentų, nežinojau nei iš kur, nei kur vykstame, o tiems, su kuo bandydavau užmegzti kontaktą, tai, jog nemoku nei jų kalbos nei angliškai, nedarė jokio įspūdžio ir net nekėlė įtarimo. Matyt tai buvo vietovė, gausiai lankoma turistų ir prie tokių dalykų visi buvo įpratę ir jie absoliučiai nekreipė į tai dėmesio. Tad dar ilgą laiką nežinojau, kokia tai šalis, ir apie ją sužinojau tik po keleto metų, kai spaudoje Amerikiečiai ir Rusai pradėjo vieni kitus kaltinti dėl baisios ligos, kuri prasidėjo, kaip pasirodė, Afrikoje. Skaičiau tuos kaltinimus, ir žinojau, jog dėl to kalčiausias esu aš. Tačiau kokioje konkrečioje valstybėje tai įvyko, nežinau ir iki šiandien.

 

O tuo laiku įvykiai klostėsi savo tvarka, po kiek laiko aš vėl sėdėjau NSO, o atsisveikindami mano sargybiniai pasityčiodami manęs paklausė, ar didelį atlyginimą susiderėjau už atliktą darbą.

 

- Mes tai nors žinome už ką dirbame - o tu? - paklausė.

 

Tuo metu net nesupratau apie ką eina kalba, bet nebuvo ir kada klausinėti, nes ėmėme staigiai kilti ir po 15 minučių skrydžio jau buvau išlaipinamas Mėnulio bazėje, kur net nenuėmus skafandro buvau pristatytas kažkokiam jų viršininkui ir nujaučiau, jog manęs laukia bausmė už mėginimą pabėgti. Mano nuojauta manęs neapgavo, mūsų laukė labai nemalonus pokalbis, kurio pasėkoje patekau į savotišką „karcerį", orbitoje kabantį lyg tai palydovą ar dar kažką, kuriame ištisai girdėjosi Žemėje vykstantys telefonų pokalbiai, buvo sujungiami ir atsijungdavo abonentai, keletą pokalbių girdėjau net lietuvių kalba, pora respondentų tarėsi, ką jie veiks savaitgalį ir t.t. Nors ir buvau atskirtas nuo aparatūros plona stangria kažkokio metalo sienele, tačiau visi garsai puikiausiai sklido per ją, tai vyko nenutrūkstamu srautu ir tik visiškai nusikamavus pavykdavo tik trumpam snūstelėti, be to apie jokį maitinimą nebuvo net kalbos, gavau tik paketą su geriamu vandeniu. Tai mane šiek tiek nuramino, nes supratau, jog neketina manęs ten laikyti tol, kol užtrokšiu nuo troškulio. Tas įrenginys neturėjo jokio iliuminatoriaus, tad negalėjau matyti, kas dedasi aplinkui, - vėliau aš jį pakrikštijau pavadindamas beprotnamiu.

 

Gerai, kad ir kas blogai, anksčiau ar vėliau baigiasi, taip ir aš vėl atsidūriau pas bazės vadą ant „kilimo", jis bandė mane auklėti, kažko man jo auklėjimas vis primindavo kariuomenėje "pompolito" graudenimus ir pastovias apeliacijas į sąžinę. Iš jo išvedžiojimų supratau tik tiek, kad aš dėl visko kaltas, kaip jie dėl manęs vargsta ir t.t. Be to pareiškė, jog, jei mano planas būtų pavykęs, po trijų keturių mėnesių manęs jau nebebūtų gyvo, nes mane jau ir taip bebaigiąs priveikti kažkoks virusas ir tik jie vieninteliai gali mane išgydyti suleisdami kažkokį, tik jų turimą labai specifinį preparatą. Priminė, jog aš sutikau dalyvauti eksperimente savo noru, savanoriškai sutikau virusologiniams eksperimentams, jie dabar mane išgydys ir jų rankos liks švarios, o visi tolesni įvykiai teisines pasekmes sukelia tik man ir dar daugiau visokių nesąmonių, galų gale pradėjau galvoti, kad kai kurie iš jų vartoja alkoholį ar net narkotikus, o bazės vadas yra akivaizdi to auka. Bet, ačiū dievui, ilgas pamokslas baigėsi ir kiekvienas iš mūsų likome prie savo nuomonės; aš žinojau, jei tik pasitaikys proga - bėgsiu, o vadas, kad akylai saugos, kol aš būsiu jo dispozicijoj. Vienintelė nauda buvo ta, jog po ilgo pasninko vėl gavau pavalgyti, bet po pietų mane nuvedė į Bazės gydytojo kabinetą, kur ir vėl padarė injekciją į veną, kažkokio rudos spalvos tirpalo pasinaudodami primityviu švirkštu, tik jo išvaizda buvo kažkokia, tarsi Egipto iškasenų, visas išmargintas lyg tai hieroglifais ar įmantriais ornamentais. Praėjus kiek laiko po injekcijos netekau sąmonės.

 

Atsipeikėjau erdvėlaivyje. Jis netrukus turėjo nerti į x-erdvę, bet tai buvo ne laineris, o paprastas karo laivas, kurio įgulą tesudarė trys nariai, o aš buvau ketvirtasis, tokiu mažu laivu atsidurti tokioje dimensijoje dar neteko, tad aš su baime laukiau būsimų nemalonių pojūčių. Ir jie netruko pasireikšti. Laivas išniro rizikingai arti žvaigždės planetų sistemos. „Laineriai nerizikuotų šitaip“ - pagalvojau, geriau valandą kitą paskrieti fizinėje erdvėje, nei anihiliuotis atsidūrus per arti kokios planetos.

 

Bet už tat jie galėjo sutaupyti gerokai laiko ir, pridavę mane anksčiau, gerokai pasilinksminti su draugais ir draugėmis. Bet matyt jiems kažkas neišėjo, nes užmegztas ryšys nežadėjo jiems palankaus jų plano tęsinio, bazė jau buvo baigus darbą ir jie privalėjo saugoti mane per naktį erdvėlaivyje, o ryte mane pristačius tektų iš karto grįžti į Mėnulio bazę.

 

Kurį laiką jie tarp savęs kažką diskutavo, - specialiai man nesuprantama kalba, o gal tik išjungę automatinį vertėją. Po kurio laiko jie tapo man įtartinai draugiški, aprodė ir pradėjo aiškinti, kur mes randamės, papasakojo, jog šioje kolonijoje turėsiu praeiti būtiną karantino laikotarpį, kad manęs laukia puiki ateitis ir t.t., net išdavė paslaptį, jog gausiu jų pilietybę ir galėsiu atsikelti pas juos visą šeimą.

 

- O kaip gi bus su ta rizikinga užduotimi? - paklausiau.
- Jokios užduoties daugiau tu neatliksi, nes tai, ką darei žemėje ir buvo ta užduotis.

 

„Geras, - pagalvojau, - jeigu paūžti su panomis ir pagerti šnapsą pas juos vadinasi rizikinga užduotimi - tai mes žemiečiai galėtume jiems tik tokias ir vykdyti, turime tam neabejotinų gabumų... Ir kam jiems reikėjo meluoti ir apgaudinėti mane dėl tokio menkniekio, na ir keistuoliai...“

 

Buvo keista, bazės vadas mane iškoneveikė, o iš tikro yra visai kitaip. „Kažkas čia nesiderina,“ - pagalvojau, bet vis tiek palengvėjo, nes supratau, jog visi išmėginimai jau baigiasi.

 

Taip man besvarstant, jie vikriai pralėkė atmosferą, įjungę plazminį skydą, be garso sliuogė tolumoje mėlynuojančių kalnų link, kiek spėjau pamatyti - čia nebuvo tokių puikių gamtovaizdžių kaip P-3, bet sunku buvo spręsti apie visumą, tepamačius tik nedidelę dalį. Mes pakibome virš kažkokios gyvenvietės, apačioje matėsi milžiniškos šachtos su šalia prigludusiais nedideliais, matyt, darbuotojų nameliais. Kiek tolėliau buvo erdvėlaivių aikštelė, joje ilsėjosi po skrydžių keletas erdvėlaivių, miestelio centre kyšojo didžiulis bokštas, jis atrodė tarsi televizijos antena. Netoli bokšto stovėjo ir aukštesnių statinių, tai tikriausiai buvo administraciniai statiniai, o gal kokie nors barai ar pasilinksminimo įstaigos.

 

- Žemieti,- atsisuko į mane vadas, - mes šį vakarą tave paliksime laive vieną, laivą užblokuojame, tad gali liesti viską, ką patinka, nieko blogo jam nepadarysi, patariame laivo liukų neatidaryti niekam, ši vieta neturi geros reputacijos, na, o šiaip, nepavesk mūsų, elkis gražiai, juk tu būsimasis mūsų bendrapilietis, net neįsivaizduoji, kokių tau tai suteiks privilegijų ir kaip pakeis tavo gyvenimą. Mes neužilgo grįšime, tik norime susitikti su savo senais draugais.

 

Na aišku, jiems išėjus, pirmą kartą čia būdamas pasijutau savarankišku, nutariau užlipti į bokštelį prie valdymo pulto, na ir šiaip sau pastudijuoti visą jo įrangą, gal kada prireiks,- pagalvojau. Man besėdint vado kėdėje ir besvajojant, kaip puiku būtų savarankiškai vienam pakilti su tokiu aparatu, išgirdau nesmarkų beldimą, kažkas iš išorės nesmarkiai stukseno į erdvėlaivio korpusą. Aš atsargiai iškišau galvą, atsidaręs vado permatomą gaubtą, apačioje pamačiau kažkokį žmogų apsirengusį prastais pilkais rūbais, jis ranka pamojo man ateiti pas jį. Kiek padvejojęs nusprendžiau nusileisti žemyn ir susipažinti, juk jau senai nebuvau saviškių sutikęs, juk jeigu jau jie pažeidinėja nuostatus dėl savo draugų, tai galiu ir aš ignoruoti jų nurodymus. Taip nuraminęs savo sąžinę, vikriai atidariau iš vidaus liuką. Jis įlipo į vidų ir apsidairęs man tarė rusų kalba:
- Mes neturim daug laiko, reikia skubėti, netoliese nuo čia ruošiasi startui kosmoso piligrimų laivas, jį užpildėme didžiuliu kiekiu kristalų - čia jis išsitraukė kažką panašaus į nedidelį kūjį ir nuosekliai perėjo per visus nuostabius prietaisus, - na dar šitą nepakenktų suknežinti, - ištarė ir greitai vado kabinoje viskas atrodė, kaip po sutuoktinių peštynių. - Na, dabar sprunkam, papasakosiu viską pakeliui.

 

Beeinant papasakojo, kaip jis girdėjo įgulos pokalbį su administratorium:
- Tau buvo numatyta padaryti implantaciją, per kirkšnies arteriją spec. kateteriu įveda sprogstantį implantą, jis prikimba prie širdies aortos sienelės ir gali sprogti savaime, jei nutolsi daugiau nei 50 km nuo pagrindinės antenos, - mes visi juos turime. Mūsų niekas nesaugo, kasdien atskrenda įvairių civilizacijų laivai, juos reikia pakrauti kristalais, iškrauti prekes, senai būtume visi išsilakstę, jei ne tie implantai. Būtum tapęs nemokamu kasyklų darbininku iki savo amžiaus pabaigos. Man jau niekas nepadės, tad nutariau nors tave išgelbėti, netgi mainais už tavo parvežimą, jiems atsilyginsiu mano paties rastais kristalais. Vienintelio dalyko tavęs prašau - papasakok apie mus ten žemėje, nes visi mus laiko dingusiais be žinios. Na paskubėk, jie gali grįžti bet kurią akimirką.
Jis mane įstūmė pro prasivėrusį liuką ir netrukus dingo nakties tamsoje.

 

Erdvėlaivio įgula jau sėdėjo savo krėsluose ir kažką magiško būrė įvairiais prietaisais, greitai ir vėl aš buvau begalinėje kosmoso duobėje iš visų pusių apsuptas nuostabių žvaigždžių spiečiaus. Dar ir pats negalėjau patikėti, jog viskas taip paprastai gali baigtis.

 

Taip staigiai įvykiams pakrypus netikėta linkme, buvau eilinį kartą šokiruotas ir vis dar negalėjau suprasti, kad tai įvyko.... Iš šoko mane pažadino erdvėlaivio vado, save vadinančio Galaxy slapyvardžiu (o gal ir vardu) klausimas:
- Būtina tavo detali informacija iš kurios visatos vietos tu paimtas, nes tavo rasės atstovų yra daugybėje galaktikos žvaigždžių sistemų. Savaime suprantama, aš atsakiau, jog esu iš Žemės planetos, papasakojau visą savo pagrobimo istoriją, o žvaigždė vadinasi Saule, bet jam tai nieko nesakė. Jie pradėjo tartis tarpusavyje, pagaliau man padavė pluoštą plėvelių, kuriose buvo schematiškai pažymėtos įvairios planetos išsimėčiusios apie savo žvaigždes, pasiūlė išrinkti savąją. Deja, kad ir kaip stengiausi, nieko negalėjau atrinkti, puoliau į paniką supratęs, jog patekau į dar vieną bėdą.

 

- Nusiramink, - tarė man jis,- mes turime priemonių gauti informaciją tiesiai iš tavo pasąmonės.

 

Man ant galvos uždėjo šalmą ir sujungė su kažkokiu įtaisu, nieko nepajutau, tik kažkodėl bijojau kad ir vėl nebūtų kokia nors klasta.

 

- Na štai, jūsų žvaigždė turi 10 planetų, o tavo planeta turi artimą palydovą, sudarantį trečdalį jos masės. Bet ką su tavimi daryti?- pagal šiuos duomenis tu savo planetoje nebuvai jau 5 metus, kaip bus traktuojamas tavo pasirodymas? Mes pažeisime visatos info-įstatymą taip tiesiogiai tave grąžindami namo, o tai rimtas nusikaltimas.

 

- Gal tave pristatyti kur nors, kitame žemyne, įdiegtume tau kitą kalbą, užblokuotume tau atmintį, padidintume tavo intelektą ir tu puikiai prisitaikytum prie naujų sąlygų, nes ir tavo aplinkoje per tą laiką įvyko pakitimų. Grįžus namo, tave gali ištikti dar didesnis šokas, juk tave laiko, turbūt, jau mirusiu.

 

Aš pradėjau įtemptai galvoti, ką daryti, ir kurį laiką manyje tvyrojo sumaištis. Galop toptelėjo viena mintis, dažnai eksploatuojama žemiškuose fantastiniuose filmuose, - kelionės per laiką idėja. Aš garsiai pasakiau tai vadui.

 

- Na, šiaip idėja gera, ir vien jau už ją tave vertėtų grąžinti namo, tačiau tam reikia milžiniškos energijos, o mes tiek jos neturime, be to, tokiu atveju, tu vis vien grįši namo pasenęs 5 metais, tiek laiko trumpiau truks tavo gyvenimas.
- Vade, - kreipėsi į jį vienas iš įgulos narių, - aptikau Prozarą; iki jo nėra labai toli irspėtume, jei dabar nertume į x-erdvę.
- Na štai, ir energijos klausimas bus išspręstas,- ar rizikuojame?- klausiamai kreipėsi jis į kitus įgulos narius.
- Bet, vade, jei prozaro energetinis tunelis išnyks mums esant jame, su juo išnyksime kartu ir mes. Tuomet mes atsidursime kitose visatose, kurios gali būti iš antimedžiagos, ir tada mūsų visų laukia pražūtis.
- Suorientuokite laivą, paruoškite perėjimo laike programą, ir neriam nedelsdami į x erdvę, - nusprendė jis.

 

Nors buvau ir naujokas, iš jų įsitempusių veidų supratau, kaip tai pavojinga. Jie dirbo greitai ir tiksliai, netrukus vėl viskas paskendo rūke, o jam išsisklaidžius, pamačiau raudoną Prozaro spiralę, laivas skriejo jo tuneliu iš dabarties į praeitį.

 

- Išjunk, - šūktelėjo Galaxy, - užteks 300 minučių skirtumo, per tokį laiką neturėtų kažkas daug pasikeisti.

 

- Leiskis į kosmoso liftą, skubiai tave išleisime ten, iš kur pakilai prieš 5 valandas, mes turime skubėti grįžti, kol neišnyko Prozaras, nes kito ieškoti gali tekti ilgą laiką, eik greitu žingsniu ,bet nebėk, - kol suskaičiuosi iki 16, turi spėti atitolti nuo mūsų nors 30 metrų. Mes startuosime iš karto, kai ištarsi 16.

 

Besileidžiant pamačiau, jog aikštelėje kažkas stovi, iš povyzos panašus į X, ir prisidengęs akis nuo akinančios erdvėlaivio šviesos žiūrėjo, kaip leidžiasi erdvėlaivis. Iššokęs iš laivo, iš karto pajutau solidžią žemės trauką, bet stengiausi įvykdyti instrukciją. Vis vien mane spėjo nutvilkyti svilinančio karščio banga.

 

Aš atsisukęs pamojau greitai rytmečio danguje tolstančiam erdvėlaiviui...

 

Jis kaip niekur nieko draugiškai priėjo prie manęs, aš vos susilaikiau netrenkęs jam, tačiau nuo tokio žingsnio mane sulaikė baimė gauti kulką.

 

- Na, matai, juk sakiau aš tau, jog visa tai tik eksperimentas, viso to ką tu išgyvenai, netgi nebuvo realybėje. Ar dar norėsi dalyvauti sekančiuose bandymuose?
- Tokiuose, ne! - atsakiau tvirtai įsitikinęs. - Man atrodo, kad jau prisibandėme ir greitai sulauksime siaubingų pasekmių.
- Vadinasi buvai nepakankamai tvirtas ir nesugebėjai jiems pasipriešinti. Iš tavęs daugiau tikėjausi.

 

Aš staiga pajutau, jog nesuvokiu, kur aš esu ir kas su manimi vyksta, tarsi kažkokia migla užplaukė man. Nesusivokdamas žiūrėjau į jį, nesuprasdamas, ką aš čia veikiu ir aplamai kas čia vyksta.

 

- Na, dabar žymiai geriau, - pasakė X, - eime nuvesiu tave prie tavo motociklo ir parodysiu kaip parvažiuoti namo.

 

Nesusivokdamas, kas nutiko, žiūrėjau į motociklą, kuriam kažkas nuardė visą apdailą. Jis sujungė laidus ir padėjo užvesti motorą, gaivus rytmečio oras šiek tiek atgaivino mane, ir man trumpam grįžo atmintis. Man dingtelėjo, jog mane galėjo atskraidinti ne į tą planetą, bet kaip tai patikrinti?

 

Pamačiau nedidelę trobą, o šalia esančiame darže kažkokia moteriškė jau kažką dirbo. Aš kaip paskutinis kvailys jos paklausiau, ar čia žemės planeta?

 

- Sarmatykis, vaike, - atsakė ji man. - Iš pat ankstyvo ryto jau girtutėlis ir dar motociklu važiuoji.

 

Po jos atsakymo man pasidarė aišku, kad viskas tvarkoj, netrukus aš jau sukau į daugiabučio kiemą, kur antrame aukšte gyvenau kartu su tėvais. Duris man atrakino sesuo ir paklausė, kur aš visą naktį trankiausi. Mostelėjęs ranka pasakiau, kad pakalbėsime, kai pailsėsiu.

 

Tą patį atsakiau ir prabudusiai žmonai, tačiau ryte nieko apie tai nieko neprisiminėme, o aš labai pergyvenau tik dėl to, jog naktį kažkokie niekadėjai apgadino mano motociklą.

 

X iš darbo greitai išėjo, bet nors aš jį ir sutikdavau, nieko apie įvykį neprisimindavau.

 

Po kurio laiko man iš nosies savaime pradėjo bėgti kraujas, nuėjau pas gydytoją ir jis man iš kairios nosies šnervės pasikrapštęs ištraukė kažkokį daiktą, panašų į elektronikoje naudojamą varžą. Kai kada naktimis kankindavo košmarai, ilgą laiką buvo užpuolusi depresija, jaučiau kad kažkas baisaus turi atsitikti, netgi žmonai prasitariau, kad neužilgo turi pasirodyti baisi liga (kai kada sugriebdavau atminties trupinius), kad ateivių puolimas atidėtas tik 35 metam ir t.t. Gavau tik patarimą kreiptis pas psichologą, o tais laikais tai nebuvo taip paprasta.

 

 

* * *

 

Inkognito pamąstymai ir komentarai apie istoriją

 

[santrauka iš atsakymų į klausimus, kuriuos uždavė kiti žmonės]

 

 

Dar ir dabar kai kada pagalvoju, jog tai sapnas, bet tada iš kur pas mane kairėje pusėje atsirado randas, kurio niekada nebuvo ir baisi liga planetoje - AIDS, apie kurią perskaičiusi spaudoje po 6 metų mano žmona įdėmiai pažiūrėjo į mane ir teištarė - aš bijau...

 

Aš pats ŽIV nesergu, dariau 5 kartus tyrimus ir nėra jokio viruso pas mane, yra tik du dalykai, kurie neduoda man ramybės:

 

a) iš kur pas mane randas, kurį dar ir dabar galiu apčiuopti?

 

b) sutapimas AIDS žemėje, - o šėliojimas su panom buvo skirtas užsikrėsti ne man, bet joms nuo manęs - ir po to visi galai į vandenį.

 

Bet gal jie padarė dar vieną dalyką, kad liktų teisūs prieš galaktikų tarybą,- nesutrukdę manęs grąžinti į žemę, jie savotiškai atidavė žmonėms į rankas ir raktą tai ligai nugalėti, juk jie suleido man kažkokį ne žemiečių gamybos preparatą, kuris tą AIDS manyje nugalėjo jau kritinėje stadijoje, - tad gal iš mano kraujo galima pagaminti priešvirusinį vaistą, kuris padėtų nugalėti tą ligą?

 

Bet naujas testas,- kaip tai padaryti? Ar ne dėl visko kaltas mūsų žmonių ribotumas, jog aš slepiuosi ir galiu papasakoti tiesą prisidengdamas tik slapyvardžiu? Gal tai ir yra NC testas, tikrinantis mūsų civilizacijos brandumą? Kokia būtų virusologų nuomonė?

 

AIDS rimtas ginklas, nuo jo jau mirė virš 10 000 000 žmonių, šiuo metu užsikrėtę, bet dar neserga AIDS virš 100 milijonų, kasmet naujai užsikrečia 8 milijonai, 2 mln. iš jų suserga ir 2-3 milijonai numiršta. Ginklas paremtas galingu dauginimosi instinktu - gali būti tik labai gerai žmogaus prigimtį išmanančios rasės įrankiu....

 

Pasakojimo pradžioje pažymėjau, jog žemės orbitoje jų mokslininkai dirba jau 5000 metų; jie vykdo tyrinėjimus, atlieka bandymus su žmonėmis, - aš ir buvau vienas bandomųjų triušių. Manau, kad Ebolos virusas, paukščių gripo virusas ir dar daug mums nežinomų, gali būti produkuoti jų iniciatyva, nesvarbu kad ŽIV virusas jau buvo žinomas seniai, bet jis neplito, tad jiems nedaug tereikėjo padirbėti, kad jis išplistų, pažiūrėkite jo masinio plitimo datas, jos idealiai sutampa.

 

Abejonių kelia versija, jog tai padarė amerikiečiai, norėdami išnaikinti juodukus, ar jie drįstų panaudoti tokį ginklą, prieš kurį neturi vaistų?

 

Beje, tuo metu sovietų sąjunga buvo uždara visuomenė ir atsidūrė privilegijuotoje padėtyje AIDS atžvilgiu, daugiau man tai panašu į KGB ir mėnuliečių sąmokslą prieš laisvąjį pasaulį, nes ir vieni, ir kiti iš to tik būtų išlošę, juo labiau, kad su ta rase rusai palaikė kontaktus, o Amerika palaikė ir dabar palaiko su kita rase, kuri būtent inicijavo žemėje bazes, nukreiptas prieš mėnuliečius ir Amerikai parūpino technologijų, bei 4 dimensijos ginklų. Vienu dalyku, būtent kompiuteriu, mes būtent dabar ir plačiai naudojamės.

 

Bet jeigu savyje nešioju anti virusą, geriau pagalvokime, kaip padaryti iš jo vaistus ir neatsidurti beprotnamyje?

 

Viename iš forumų diskutavau šia tema ir gavau laišką iš jo [tariamai – ateivio, redakcijos past.], - jis pasakė, jog žinojo mano istoriją dar nesusipažinęs su manimi ir ši tema pas juos nagrinėjama įvairiais aspektais, tačiau pagal visatos įstatymus mėnuliečiams nieko neprikirpsi, - va jeigu aš nebūčiau davęs sutikimo dalyvauti eksperimente... aišku, jie būtų suradę kitą.

 

Jis paaiškino man daug dalykų, bet teigia, jog tai buvo tik psichologinis eksperimentas su manimi, siekiant nustatyti galimybių ribas manipuliacijoms žmonėmis. Jis pasakė, jog mes turėsime taip pat aktyviai dalyvauti kare su jais, tam bus mums perduotos jų technologijos, sakė, jog mūsų rasę labai vertina senosios civilizacijos ir iš atlantų turime paveldėtą karingumą ir sumanumą vesti kovos veiksmus, jie tikisi, jog būtent mes padarysime priešams didžiausius nuostolius ir smogsime lemiamą smūgį. Šiuo metu virš ramiojo vandenyno jau kabo 250 skersmens Biztekų rasės erdvėlaivis (jie mėnuliečių sąjungininkai); jis fiksuoja visas planetos telekomunikacijas, jie nesiryžta numušti to bliūdo, nes tai būtų signalas pereiti karui į aktyvią formą, siūlo tai padaryti mūsų pajėgoms, o jie paskui prisijungtų, bet kai pasakiau, kad mes neturime tokių priemonių, jie kažką miglotai paaiškino, jog karą galima laimėti ir su ietimi, svarbu strategija.

 

Mano manymu mums geriausiai pasyviai stebėti, kaip jie kariauja ir mėgautis šaltu Švyturio alumi, dėl įdomumo galėtume pažaisti totalizatorių, kuri pusė iš jų laimės, nes mums vis tiek kas bus nugalėtojas.

 

Kosmoso piligrimai atrodė taip pat, [kaip žmonės – redakcijos past.] gatvėje jo neatskirtum nuo manęs ar tavęs, man atrodo, jog tie kurie vaizduoja ateivius, kaip kokius urodus meluoja, na gal kartais man jų kitokių neteko sutikti, bet vienas dalykas yra, jeigu esi šalia ateivio, krūtinę užpildo kažkoks ypatingas jausmas, nežinau kaip tau jį nupasakoti, bet jis yra labai malonus.

 

Tad jei kada nors nei iš šio tai pajusi, atkreipk dėmesį, tai ne šios žemės gyventojas.

 

prie gražios panos jausmas panašus, bet ne toks,- jame nėra kai kurių aspektų, tiesiog atrodo, jog sutikai kažkokį labai gerą seną pažįstamą, kurio nebuvai matęs 100 metų, kažkas panašaus į tai.

 

Man atrodo, jog jau dabar labai gerai viskas žinoma, įsiklausykite į Neilo Armstrongo nejučiomis išsprūdusią frazę: „Anapus kraterio išrikiuota į eilę daugybė erdvėlaivių, o jeigu čia pasirodys jų šeimininkai?". Kodėl kai kurie Mėnulyje atsilankę astronautai tapo ypatingai religingi, o kai kurie netgi atsidūrė beprotnamyje?

 

Yra informacija, kuri skelbiama plačiosioms masėms ir kuri turi būti išlaikoma siaurame rate, nes ji gali padaryti daugiau žalos sukeldama visuotinę paniką, nei suteikdama specifinę informaciją. Vyksta derybos, deja, tarp ateivių rasių neprisijungusių prie galaktikų federacijos, ir pastarosios, o mes žmogeliai palauksime, kaip bus išspręstas šis klausimas. Jeigu bazės bus perkeltos kad ir į Marsą, tai kainuos federacijai daug lėšų, tada mes galėsime ramiai keliauti į Mėnulį, ten statyti ir t.t., o dabar kol kas klusniai vykdome ateivių ultimatumą iki 2010m. - anei kojos į mėnulį.

 

Atmintis grįžta labai pamažu, nujaučiu, kad dar ir dabar ne viską atsimenu, nes kai kuriuos fragmentus pasakojime turėjau sulipdyti iš intuicijos, kad gautųsi vientisas vaizdas, nes kitaip niekas nesusigaudytų mano pasakojime, pavyzdžiui, aš ir dabar dar neatsimenu, ar aš ką nors veikiau su tomis damomis?

 

Daugiau tokių aiškiai išreikštų kontaktų su jais daugiau neturėjau. Daugiau palaikau ryšius su jų priešais, bet ir jie man tikslaus atsakymo nedavė; į tokius užklausimus atsako labai miglotai, bet ant dešinės rankos vidurinio piršto pirmojo narelio aiškiai užčiuopiu paslankų mėlynuojantį po oda gumulėlį, manau, jog tai implantas, tik nežinau kieno tai darbas, gal to sidabrinio rutulio, kurį sutikau prie upės, gal tų, kur grąžino mane atgal, o gal jų. Tad kad ir aš klausimų turiu žymiai daugiau nei atsakymų. Norėčiau, kad atsilieptų kas nors iš virusologų.

 

* * *

 

Apie AIDS paplitimą, iš: http://www.avert.org/his81_86.htm

 


Pavieniai pranešimai apie AIDS atvejus ir archeologinės serologijos (kraujo) studijos aprašo pavienius žmonių infekavimo atvejus, įvykusius anksčiau 1970 metų, tačiau esami duomenys rodo, kad dabartinė ŽIV pandemija prasidėjo 7 dešimtmečio viduryje ar jo pabaigoje. Iki 1980 metų ŽIV išplito penkiuose kontinentuose: Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje, Europoje, Afrikoje ir Australijoje). Nuo 7 dešimtmečio vidurio iki 1980 m. buvo infekuota maždaug 100 000-300 000 asmenų.

 

* * *

 

Šiuo metu ufologija.lt tyrėjų komanda, bendradarbiaujant inkognito, vykdo tyrimą, mėginami surinkti visi pasiekiami faktai ir liudininkai, bei tiriami artefaktai, kaip šios istorijos įrodymai. Sekite mūsų tinklapį, bei forumą.

 

Kopijuoti draudžiama© 2018 Ufologija.lt Teisės saugomos..