Ištrauka iš Luko Devitos knygos "Universali paauglystė: įvadas į kosminį amžių":
Paleoastronautika suteikė unikalią galimybę sugrįžti į skirtingų amžių ir tautų legendas, padavimus, iššaukiant visai kitus regėjimus, nei šiuolaikinis mokslas kada nors leido sau pamatyti. Pirmą syk atsivėrė tokia laisva galimybė nauju žvilgsniu atgaivinti senuosius tekstus, raštijos paminklus. Biblijinių pasakojimų (plačiąja prasme) palikimas tapo gausių tyrimų sritimi, kaip kad Negyvosios jūros rankraščiai ar apokrifinė „Enocho knyga“ - bene vaizdingiausiai ufologų interpretuojama. Ir, kaip ne keista, įvedus į šiuos archaiškus tekstus kosmines technologijas, pasakojimai iškart įgauna logišką prasmę. Paleoastronautikos entuziastai išstudijavo ir visas kanonines Biblijos knygas, ypač Senąjį Testamentą, šiai dienai jau kiaurai suvarstytą ikonoklastiškais žvilgsniais, kas atspindėta daugybėje televizijos laidų ar straipsniuose, skirtuose senovės astronautų tematikai.
Tikriausiai nenuostabu, kad ufologinės pakraipos analitikų drąsi akis turėjo užmatyti ir visad viliojančius, ne kartą minėtus gnostikų raštus. Gal net keista,
kad išlieka tik du ryškesni autoriai, ėmęsi gnosticizmo tekstų ir idėjų interpretacijos kardinaliai skirtingos nuo ankstesnių akademinių.
Vienas jų – mažai žinomas ufologinės tematikos autorius Nigel Kernel, su knyga „Pilkųjų“ daina“ (The Song of the Greys: The Dark Side of Alien Visitation, 1997) ir kur kas išsamiau bet ir subjektyviau išnagrinėjęs Nag Hammadi bibliotekos rinkinio kosmologiją, pateikęs galybę išvadų – John Lash, kurio žymiausia knyga šia tema – „Ne pagal Jo atvaizdą“ (Not in His Image, 2006). Galima būtų trumpai apibendrinti, kad minėti tyrinėtojai pirmiausia pasitinka kai kuriuos, jei ne daugumą, gnostikų pasakojimų tiesiogiai, priimdami tai kaip svarbių, gana sąmoningai suvokiamų realių įvykių dokumentavimą. Tegu įvykiai ir kosminio masto, tačiau yra reikšmingi savo tikrumu labiau, nei filosofinių metaforų galimybėmis.
Abu autoriai gana panašiai teigia atrandantys gnosticizmo kosmologijoje akivaizdų ateivių intervencijos scenarijų, kurį gerai supranta ir kartais slaptinga
forma dėsto gnostikų išminčiai. Intervencija regima iš pasakotojo pozicijų, be klausimų ar spėliojimų, bet tiksliai žinant žmogaus, visos žmonijos bei planetos atsiradimo aplinkybes ir jėgas bei būtybes, tame dalyvavusias. Taip pat pabrėžiami įspėjimai ir nuorodos, kur svarbu neapsigauti šiame painiame sielos atbudimo kelyje – mūsų gyvenime taip pat.
Gnostinis pasaulio sukūrimo mitas unikalus, painus ir stulbindavo rimčiausio kalibro mokslininkus ar teologus, dažniausiai likęs akademijai
beveik neįveikiama tvirtove. Iš dalies gal ir dėl to, kad įprastinių sričių mokslininkai, studijuojantys tokius dalykus kaip Nag Hammadi biblioteka, negalėjo nei įsivaizduot, nei drįsti pažvelgti į fenomeną per daugiasluoksnės tikrovės bei nežemiškų civilizacijų egzistavimo prizmę.
Tuo tarpu gnostikų žinios apie Saulės sistemos istoriją, o ir visas pasaulio suvokimas buvo be galo išvystytas. Jie žinojo galaktikos struktūrą (pleromą) ir
mūsų Saulės sistemos vietą joje. Žemė, pagal John Lash'o interpretaciją, yra Saulės sistemos „sučiupta“, be to, ji vienintelė yra organinė, likusi saulės sistema – neorganinė. Gnosticizmo tekstuose galima išskirti dviejų pobūdžių nežemiškas būtybes, gerai atitinkančias dvi „šiuolaikinių“ ateivių rūšis: lyg nepilnai išsivysčiusius iš žmogiško gemalo, per anksti susiformavusius embrioidus – būtybes, galinčias priminti „pilkuosius“, bei antrą rūšį - agresyvius drakoninio ar tiesiog reptiloidinio tipo ateivius. Gnostiniuose tekstuose jie visi atitiktų žymiuosius archontus, kuriuos laikyti vien metafora neleistų būtent pernelyg tikslūs fizinio apsireiškimo paminėjimai. Pasak John Lash'o, gnostikų sukūrimo mitas kaip tik nusako ir kaip šie neorganinės kilmės ateiviai atsirado mūsų Saulės sistemoje, o taip pat gnostikų metraštininkai pamini tiesioginių susidūrimų su archontais patirtis.
Archontai buvo sukurti ankstyvoje Saulės sistemos formavimosi stadijoje, todėl jie – neorganinės būtybės, ir negali gyventi organiniame pasaulyje,
nebent trumpam svečiuotis. Archontai – lyg savotiški inžinieriai bei mechanikai, besitvarkantys Saulės sistemoje.
Pagal John Lash'o gnosticizmo interpretaciją, planeta Žemė – kūrybinis tęstinumas, nutolęs nuo centrinės gyvosios Saulės, plazminio srauto
metamorfozė materijos pasaulyje, plazminės šviesos, kurią galimą būtų tapatinti su gnostikų Sofija, moteriška esybe. Sofija taip įsijautė į kūrybos aktą, kad įskrido į materialų pasaulį pati viena, be atsveriančio vyriškojo prado. Kad pilnutinai realizuotų kūrybinę svają, reikėjo susilieti su organiniu pasauliu, tačiau buvo susijungta ir su neorganine plotme, iš ko galbūt atsirado tos keistos būtybės, taip ir negalinčios pilnai pasireikšti, ar net išvis egzistuoti organiniame pasaulyje. Kūrybos intencija buvo stipri, todėl virsmas į organinį pasaulį visgi įvyko - atsirado žmonija, o pati Sofija galiausiai tapo Žeme, tiesiogiai gyvąja planeta Gaja, tuo pačiu ir visos žmonijos motina. Žmonijos, kuri išliko konfrontacijoje su savo menkai pažįstamais giminaičiais – ateiviais.
Tačiau ateiviai neliko nuošalyje, pagal John Lash'o teoriją, jie manipuliuoja žmonija nuo pat ankstyvųjų laikų, pavydėdami žmonėms jų užbaigtumo ir šviesos sėklos (kurios jie stokoja), Archontai siekia išgauti šią galią iš žmogaus. Iš tiesų būtent tokie tikslai Archontų integruoti ir realizuojami per patriarchalines monoteistines religijas ir autoritarines valstybines santvarkas, bet kokias visuomeninių struktūras, primetančias moralės normas ar pasaulėžiūras, per viską, kas kausto ir riboja žmogaus sąmonę, sulaiko tikrą žmogaus pajėgumą.
Archontai, pasak John Lash'o, yra ir realūs ateiviai, savotiški kiborgai, bet tuo pat metu ir programos, operuojančios žmogaus psichiniame pasaulyje. Kaip tai įvardija patys gnostikai, ateiviai gali manipuliuoti ir pasiekti žmogų per sąmonę. Taip pat archontai tarytum maitinasi žmogaus baimėmis ir negatyviomis emocijomis, kas primintų šių dienų teiginius apie „pilkuosius“ - savotiškus biorobotus, kažkuria prasme taip pat neorganines būtybes, stokojančias emocinio kūno. Būtent emocinį kūną, kaip teigiama, jie ir bandė išgauti iš žmonių, vystydami šiuo tikslu žmonių-ateivių hibridų kūrimo programą, taip pat „pilkieji“ minta energija, išgauta iš žmogaus per ypač stiprios baimės priepuolius, ir, aišku, gali telepatiškai komunikuoti ar net hipnotiškai valdyti žmogaus sąmonę. Gnostikų demiurgas galėtų atitikti klastingą ir valdingą ateivį-reptiliją, tai – apsišaukęs arogantiškas žemesnės pakopos kūrėjas, pavydus, kerštingas ir piktas dievas, veikiantis savanaudiškais tikslais, visad suinteresuotas sukaustyti žmoniją pilnoje kontrolėje bei valdyti kiekvieno protą ir mintis, aiškiai primenantis ir Senojo Testamento pagrindinį herojų. Žmonija išlieka lyg mieganti, paklusni totaliai materializmo kontrolei, tokiu būdu jų „šviesos sėklos“ neatgyja ir nesivysto, žmogus nė nenujaučia savo tikrojo potencialo ir pasilieka aukos vaidmenyje. Kai kurie ufologiniai šaltiniai net mini sąmoningai atjungtas tam tikras žmogaus DNR grandis, idant atitinkami sugebėjimai „neįsijungtų“. Taip pat galima užtikti keistus biologinius „saugiklius“ smegenų pusrutuliuose, kurie atsakingi už tikrovės spektro cenzūravimą ar tiesiog blokuoja ekstraordinarines
žmogaus savybes. Pagaliau, išoriniame pasaulyje pasąmonė yra ištisai šturmuojama gudriai sukonstruotais žiniasklaidos vaizdiniais, kvailais
tikėjimais, oficialaus mokslo kultu, kas visumoje pateikia ir įtvirtina, užmauna ant galvos „apkarpytą“ tikrovės modelį.
Gnostikai, tuo tarpu, nenustoja minėt šviesos dovanos, perlo, brangiausios žmogaus paslapties, kurios pavydi būtybės, formaliai pranašesnės, o iš tiesų
parazituojančios žmogaus energija ir, aišku, suformavusios vergovės sąlygas, kuriose tikisi žmoniją laikyti lyg garde per amžių amžius. Valdžią Žemėje šios reptilijų pobūdžio būtybės įgyvendina ne tiesiogiai, bet per elitinius visuomenės sluoksnius, kurie iš godumo bei pasipūtimo nuo seno buvo privilioti tarnauti vadinamoms aukštesnėms jėgoms ir tokiu būdu tapti „išrinktaisiais“. Turtingosios slaptos brolijos iš kartos į kartą neša paklusnų „nušvitusiųjų“ kryžių ir nuoširdžiai tiki, kad be tokio slapto valdymo ir kertinių dogmų tamsi žmonija net negalėtų egzistuoti. Taip pat logiškai dera šioje teorijoje visų pasaulio valdžių, militaristų, akademijų, religinių vadovų sutartinis NSO problemos ignoravimas, nežemiškų civilizacijų egzistavimo fakto neigimas ir su šiomis temomis susietos informacijos įslaptinimas. John Lash'o interpretacija pakankamai niūri ir galbūt pernelyg paranoiška,
tačiau pats ateivių „atradimas“ gnostikų raštuose yra, be abejo, revoliucinis žingsnis siekiant suprasti išskirtinę senųjų mistikų sci-fi teologiją, idėjas, per stebuklą išlikusias Nag Hammadi pabyrėjusių rankraščių rinkinyje, bibliotekoje, kurią dabar būtų pats metas peržvelgti šviežiai, žvaigždžių šviesoje.
Ufologija.lt talpina ištraukas iš Luko Devitos knygos „UNIVERSALI PAAUGLYSTĖ: įvadas į kosminį amžių“. Kas nenori laukti ištraukų, o perskaityti visą knygą, galite ją įsigyti čia: Universali paauglystė: įvadas į kosminį amžių
