Nuo neatmenamų laikų žmonės manė, kad laikas neturi nei pradžios, nei pabaigos, jo tėkmės nei sulėtinsi, nei pagreitinsi. “Laikas absoliutus, jis vienodas visiems”, mąstė išminčiai. Laiko prigimtį bandė sužinoti ir antikos filosofai, ir naujųjų amžių fizikai. Klausimas keblus. Net Enšteinas, paklaustas, kas yra laikas, išsisukinėdamas atsakė: “laikas yra tai, ką rodo laikrodžiai”. Bet būtent šio XX a. mokslininko sukurta specialioji realiatyvumo teorija įrodė, kad laikas ne toksjau nepajudinamas. Pasirodo, kūnui, judančiam dideliu greičiu kito kūno atžvilgiu, laikas teka lėčiau. Tai skamba fantastiškai, bet visatoje egzistuoja daug laikų. Tik jų pokytis yra apčiuopiamas esant dideliems greičiams, artimiems šviesos greičiui. Astronomijos moksle susiduriama su milžiniškais tarpgalaktiniais nuotoliais bei beprotiškais besiplečiančios visatos tempais.
. Todėl niekam nebenuostabu, kad žvelgiant į kosmosą mes žvelgiame ... į praeitį. Bet kaip priminti paslaptingojo laiko uodegą čia, mūsų gimtojoje planetoje? Palyginkime, reaktyviniai lėktuvai juda garso greičiu (apie 300 m/s), tuo tarpu šviesa net 300 milijonų m/s! Todėl ilgą laiką buvo labai sudėtinga išmatuoti laiko sulėtėjimą. Einant metams laikrodžių technologijos vis tobulėjo. Dar 1947 m. sukonstruotas pirmasis atominis laikrodis. Jo eiga kontroliuojama atomų ar molekulių (amoniako, cezio) virpesiais. Dabar tokie laiko sargai būna ypatingai tikslūs – paklaida sudaro vieną sekundės per ... milijoną metų. Kai 1967 m. patvirtintas atominės sekundės etalonas (laiko tarpas, per kurį cezio izotopas 133 suvirpa 9 192 631 770 kartų), atsirado praktinė galimybė “sugauti” laiką.
Laiko patruliai
1971 m. mokslininkai J.C.Hafale ir R.Keating reaktyviniu lėktuvu, kuriame buvo atominis cezio atomas, apskrido Žemės rutulį du kartus (pagal ir prieš sukimosi kryptį) ir palygino rezultatus su analogišku laikrodžiu, likusiu Žemėje. Jie skrido 10 km aukštyje 800 km/val. greičiu. Paaiškėjo, kad lėktuve laikas ėjo 10-12 sekundės dalies lėčiau. Kad atsiliktų bent sekundę, laikrodis turėtų prabūti lėktuve bent ... 100 000 metų! Tačiau tiksliam atominiam laikrodžiui pakako ir 41 val. kelionės, kad apčiuoptų šį mažutį nanosekundžių dalies praradimą. Tokia išvada atrodo prieštaraujanti mūsų sveikam protui, bet jeigu šviesos greitis būtų daug mažesnis, tai mes būtume seniai pripratę prie skirtingų laiko tėkmių ir kraipytume galvą, jei kas teigtų, kad laikas yra vienodas visiems stebėtojams.
Kai skleidžia danguje aušra ugninį žiedą,
Ar tu žinai, kodėl gaidys taip graudžiai gieda?
Jam veidrody aušros matyti, kaip slapčiom
Į nebūtį ir vėl viena naktis išrieda.
Omaras Chajamas
Straipsniu pasidalino svetainė apie astronomiją "Zondas".