Į viršų

foto1 foto2 foto3 foto4 foto5

  Tai, kad mūsų saulės sistema nėra unikali visatoje – seniai įrodyta, nes aptikta daugybė žvaigždžių, aplink kurias skrieja panašios planetų sistemos. Nors gyvybė kitose planetose mokslo nėra įrodyta, manau, kad dar šiame šimtmetyje tai bus padaryta ir užmegzti vieši kontaktai su nežemiškomis civilizacijomis.

  Nepaisant to, kad faktų ne tiek daug, nors jų surenkama vis daugiau, apie gyvybę visatoje turime net atskirą mokslą, kuris šiuo metu spėlioja, kuria hipotezes, modeliuoja. Šis mokslas vadinamas astrobiologija, arba egzobiologija. Terminą egzobiologija 1960 m. sukūrė genetikas Joshua Lederberg, kuris vėliau buvo pakeistas į astrobiologiją. Šio mokslo tikslas – tyrinėti viską, kas susiję su gyvybės atsiradimu visatoje – jos formas, evoliuciją ir paplitimą kosmose.

  Egzobiologijos mokslas turėtų dominti ir ufologus, kurie daro prielaidą, kad mes esame ne ikikontaktinė, bet pokontaktinė civilizacija ir nežemiškos būtybės lanko mūsų planetą. Aišku, pirmas ufologus dominantis objektas yra skraidantis aparatas, tačiau nemažiau svarbu ir būtybės, kurios jais skraido – mes norime aptikti būtent jas, o ne jų technologijas. Ateivis – tikras ufologijos objektas, nors dažnai, jeigu tikėsime kontaktuotojais, susiduriama tik su jų veiklos pėdsakais.

  Deja, ufologija viešoje erdvėje įgauna daug fantastiškesnes formas, tokias kaip ufologinės religijos arba ezoterinė „new age“ stiliaus ufologija, propaguojanti ne objektyvų, tiriantį požiūrį, bet siūlanti dvasinio augimo sistemas, apvilktas ufologijos rūbais. Neretai šiose teorijose ateivis įgauna nerealistines formas, kurios mažai atitinka tuos vertinimus, kuriuos mums pateikia egzobiologija. Dažnai ezoterinis ufologas net nežino biologijoje naudojamos gyvūnų klasifikacijos sistemos, kuri yra labai svarbi kaip vienas iš planetos biosferos evoliucijos pavyzdžių.

  Tad pamąstykime kokios reikalingos sąlygos, kad kitoje planetoje atsiradęs gyvūnas pasigamintų kosminį laivą – kokius evoliucijos etapus jis turi praeiti? Pirmiausiai jis turi išlipti į sausumą, jeigu atsirado vandenyje, nes vandenyje daug sunkiau sukurti sąlygas palankias aplinkos tyrimui ir technologinės civilizacijos sukūrimui. Toliau idealus variantas, kad jis būtų dvikojis, ir būtinai turi turėti rankas, nes be rankų neįmanoma pradėti naudoti įrankių, kas yra būtina technologijų atsiradimo prielaida. Dvi kojos reiškia, kad gyvūnas gana lėtas ir jeigu jo fizinė jėga nėra didelė, jis privalo gynybai naudoti įrankius ir intelektą, kuris turi kertinę reikšmę. Taip pat būtinos sąlygos – kad turėtų komunikacijos sistemą ir būtų kolektyvinis, nes šios sąlygos irgi palengvina technologinės civilizacijos evoliuciją.

  Kitų būtinų sąlygų net nevardinsiu, manau gerai pamąstę jas išsiaiškinti galėsite patys. Įrankiai ir intelektas yra aplinkos įvaldymo per jos pažinimą pradžia. Gyvybė būtinai turi pradėti geležies amžių savo planetoje, kurio logiška pabaiga būna Mendelejevo cheminių elementų lentelės atradimas. Mūsų planeta tai praėjusi, bet kosminės civilizacijos dar neturi, vadinasi tai nepakankama, reikia pažengti dar toliau.

  Apskritai pažinimas eina dviem keliais visose pažangiose civilizacijose: iš pradžių pažįsta kietą aplink esančią materiją prieidami atomo teoriją, toliau reikia išsiaiškinti subtilią materiją, kuri nėra kieta ir sąveika su ja ne tokia elementari. Kietą akmenį iš pradžių daug lengviau suvokti negu tai, kas yra šviesa. Mano vertinimu, visa civilizacijos pažanga, kuri eina toliau už žemės civilizacijos lygį, glūdi subtilioje materijoje, kurios mums geriausiai žinomas variantas nagrinėjamas elektrodinamikoje. Ši subtili materija svarbi ryšio priemonėms, informacijos apdorojimo sistemoms, energijos išgavimui, subtilių jėgos sąveikų sukūrimui. Svarbiausia yra sąmonės technologija, kuri gamtoje pasiekta, o žmogui iki jos įvaldymo gana toli. Pasiekus šias subtilias materijas, atsiranda galimybės kurti technologijas, kurios apima visą gyvūno „diapazoną“, nuo kūno iki suvokimo, tačiau dirbtiniame prietaise.

  Dėl to labai tikėtina, kad išsivysčiusios civilizacijos – telepatinės ir psichotroninės, gebančios mašinas kurti su dirbtine sąmone.

  Ką tai reiškiam mums kontakto atveju? Pirma, turime neužmiršti, kad vis gyvūnai maitinasi ir jie gali būti žolėdžiai, mėsėdžiai ir visaėdžiai. Mėsėdžiai yra plėšrūnai, ir yra pavojus, kad mūsų mažiau pažengusi rūšis gali tapti jų maistu. Jeigu kaip maistas nesudomintume, aukštose civilizacijose yra kitos išnaudojimo formos pradedant nuo darbo jėgos ir baigiant biologine žaliava.

  Ezoterinėje ufologijoje tvirtinama, kad ateiviai yra geri ir blogi. Geri – dvasiškai išsivystę, o blogi – primityvūs plėšrūnai. Ateivių dvasingumo klausimu naudočiau analogiją su žmogumi, kurio dvasingumas daugiau kultūrinis dvasingumas, o ne religinis, ir jo veikimo zona apima tik savąją rūšį. Religinis dvasingumas, kuris vertintų universalią sielą nepriklausomai nuo rūšies, man mažai tikėtinas kaip dominuojanti jėga.

  Dabar tarkime, kad esame pokontaktinė civilizacija. Ką esama padėtis mums rodo? Plėšrūnai mūsų kol kas dar neišskerdė kaip gyvulių – tai faktas, tačiau ir gyvenimas – ne rojus. Mes labiau esame panašūs į darbo koloniją su užmaskuota vergove. Belieka tik klausimas – tokia planetą pavertėme patys ar mus slapta valdantys ateiviai, išnaudojantys mus kaip pigią darbo jėgą ir žaliavą? Ką mums sako kontaktuotojai? Iš vienos pusės plėšrūs reptiloidai mus siekia pavergti ir išnaudoti, iš kitos pusės, įvairios pažangios rasės, tarp kurių ir humanoidai, siekia mūsų dvasinės evoliucijos.

  Manau, kad ši ezoterinės ufologijos schema mažai tikėtina ir neįvertina svarbių egzobiologijos argumentų. Ateivis per daug žmogiškas/žemiškas, panašu, kad taip pateikiamas jis daugiau žmogaus kūrybos ir fantazijos rezultatas.

 

Straipsnio autorius - Klajūnas

Kopijuoti draudžiama© 2018 Ufologija.lt Teisės saugomos..