Į viršų

foto1 foto2 foto3 foto4 foto5

Straipsnis perpublikuotas iš www.konstanta.lt, autorius - Kastytis Zubovas.

Viena iš priežasčių, kodėl tyrinėjame kitus dangaus kūnus, yra geresnis supratimas apie Žemę, jos struktūrą ir evoliuciją. Ypač tam naudingas Mėnulis: per visus puspenkto milijardo metų jį daužė labai panašūs asteroidai, kaip ir Žemę, į jį švietė ta pati Saulė, taigi tyrinėdami Mėnulį galime suprasti kai kuriuos Žemės istorijos veiksnius. Bet, pasirodo, Mėnulis mums gali duoti daug daugiau: informacijos ne tik apie Žemės geologinę istoriją, bet ir apie gyvybę.

 

Iš Mėnulio pargabenta uoliena. Šaltinis: Michael Wyke, AP

 

Kaip taip gali būti? Mechanizmas čia yra palyginus nesudėtingas. Kosminiai kūnai, pataikę į Žemę, kartais išmuša didžiulius kraterius. Išmušta medžiaga ne tik pasklinda atmosferoje ir milžiniškame plote ant Žemės; dalis jos gali išlėkti į kosmosą. Pasiekusios kosmosą kai kurios uolienos gali nukristi Mėnulyje. Jei tose uolienose buvo gyvų organizmų ar jų dalių, kosmose jos sustingsta, o Mėnulyje gali išlikti nesuirusios milijardus metų. Mėnulyje neveikia kai kurie procesai, ardantys gyvus audinius Žemėje: ten nėra atmosferos, nėra skysto vandens, nėra gyvybės, tektoninių plokščių… Pagrindinis stiprus žalingas poveikis kyla iš Saulės spinduliuotės, bet jei meteoritas nukrenta Saulės neapšviečiamame kraterio dugne, net ir šis veiksnys pranyksta. Taigi Mėnulis gali būti puiki vieta ieškoti seniausių žemiškos gyvybės fosilijų.

 

Ši idėja nėra tokia ekstremali, kaip gali pasirodyti. Maždaug prieš metus mokslininkai išsiaiškino, kad vienas Apollo astronautų iš Mėnulio pargabentas akmuo iš tiesų kilęs iš Žemės. Maža to, tai yra seniausia žinoma Žemės uoliena – jos amžius viršija keturis milijardus metų. Taip pat idėja nėra ir labai nauja: dar 2002 metais grupė mokslininkų bandė apskaičiuoti, kiek meteoritų iš Žemės, Marso bei Veneros galėtų būti Mėnulio paviršiuje. Jie nustatė, kad greičiausiai Mėnulio regolite iš Žemės atlėkusi medžiaga sudaro septynias dalis iš milijono. Tai gali atrodyti nedaug, bet 100 kvadratinių kilometrų – mažesniame, nei Vilnius – plote galima tikėtis pririnkti 20 tonų žemiškos medžiagos. Marso uolienų tokiame pačiame plote turėtų būti apie 180 kilogramų, Veneros – nuo 1 iki 30 kilogramų.

 

Ar sunku būtų tarp žemiškų uolienų Mėnulyje rasti gyvų organizmų fosilijų? Vienareikšmiško atsakymo neturime, bet prieš keletą metų grupė mokslininkų pabandė išsiaiškinti, kiek fosilijų galėtų išgyventi kelionę. Jie atliko eksperimentą: sumaišė mikroorganizmų fosilijas su dulkėmis ir vandeniu, sušaldė jas į ledo gniūžtę ir dideliu greičiu iššovė į vandens pilną indą. Toks procesas dulkes sukrečiai panašiai, kaip greta pataikiusio asteroido smūgis į Žemę ir vėlesnis nukritimas į Mėnulį. Eksperimentai parodė, kad dalį fosilijų po tokio sukrėtimo galima atskirti; tiesa, iššovus gniūžtę penkių kilometrų per sekundę greičiu – panašiu, koks tikėtinas realiame scenarijuje – išliko tik trys procentai visų fosilijų. Ypač stipriai nukentėjo didžiausios fosilijos. Kiek vėliau NASA tyrėjai paskelbė nustatę, kad Apollo astronautų pargabentuose mėginiuose aptiktos amino rūgštys beveik neabejotinai yra žemiškos kilmės. Tiesa, jų teigimu, amino rūgštys į mėginius pateko arba jau Žemėje, arba imant juos Mėnulyje. Hipotezė, kad amino rūgštys gali būti žemiškų uolienų ar fosilijų liekanos, tame tyrime svarstoma nebuvo.

 

Astronautas Alanas L. Beanas renka Mėnulio grunto mėginius Apollo 12 misijos metu. Šaltinis: NASA

 

Žemiškos fosilijos, aptiktos Mėnulyje, suteiktų neįkainojamos informacijos apie gyvybės evoliuciją mūsų planetoje. DNR Žemės sąlygomis suyra labai greitai: pusė jungčių suyra per 521 metus. Senesnės nei milijono metų amžiaus DNR radimas yra retas ir reikšmingas įvykis. Tuo tarpu Mėnulyje DNR teoriškai galėtų išsilaikyti neribotą laiką. Įsivaizduokite – yra šansų Mėnulyje rasti dinozaurų DNR! Ir ne tik jų – daug senesni mikroorganizmai irgi galėjo nusėsti mūsų palydovo paviršiuje. Ištyrę jų DNR galėtume daug geriau suprasti, kaip keitėsi gyvi organizmai, kurie genai yra seniausi, kaip gyvybė pasiekė tokią įvairovę, kokią matome šiandien.

 


Asteroidas, smogęs į Žemę prieš 66 milijonus metų, sukėlė masinį rūšių išmirimą. Galbūt dalies gyvūnų liekanos pasiekė netgi Mėnulį? Šaltinis: NASA/Shutterstock

 

Žinant, kad Mėnulyje gali būti tokių mokslinių turtų, svarbu juos tinkamai apsaugoti. Daugiausiai šansų išsilaikiusias fosilijas rasti kraterių dugne ar lavos tuneliuose, kur jų nepasiekia nei Saulės spinduliai, nei energingos dalelės iš Saulės ar tolimesnio kosmoso. Kraterių dugne taip pat yra daug vandens ledo, kuris bus reikalingas tyrimų stočių darbuotojams ir kolonistams. Taigi svarbu išgaunant vandenį nesunaikinti reikšmingų fosilijų. Lavos tuneliai gali būti puiki vieta pirmoms gyvenvietėms Mėnulyje – vėlgi, jas statant, svarbu nepažeisti fosilijų. Mėnulio paviršiuje dirbantys astronautai gali užteršti aplinką organiniais junginiais. Bet atsakingai įvertinus galimus pavojus, jų visų įmanoma išvengti. O tada Mėnulis gali tapti tikru Žemės gyvybės istorijos lobynu.

 

Tekstą rašiau remdamasis Phys.org publikuotu straipsniu.

 

Straipsnio autorius - Kastytis Zubovas, "Konstanta 42".

Perpublikuota ufologija.lt autoriui leidus.

Turi komentarų? Laukiame jų mūsų diskusijų forume!

Visos teisės saugomos © 2020 Ufologija.lt Kopijuoti, dauginti bei platinti galima tik gavus raštišką Ufologija.lt administratoriaus sutikimą.