Į viršų

foto1 foto2 foto3 foto4 foto5

  Viena iš pagrindinių kliūčių civilizacijai neleidžiančių tapti kosmine yra nesugebėjimas efektyviai įveikti žemės gravitacijos. Kosminėms kelionėms reikia daug kuro, turinčio didelę masę, todėl kuo daugiau kuro su savimi reikia pasiimti, tuo sunkiau įveikti gravitacinę trauką.

  Čia galima ieškoti dviejų sprendimų, tradicinių pigių ir efektyvių energijos šaltinių arba ieškoti būdų gravitaciją įveikti netradiciškai. Vienas jų - sukurti antigravitacinius variklius. Tvirtinama, kad NSO naudoja antigravitaciją, nors nežinoma iš kur jie ir kam priklauso.

  Kaip turėtų veikti antigravitacija iš principo aišku, nėra tik šio žinojimo įgyvendinimo technologijų. Vienas pagrindinių antigravitacijos mechanizmų aprašomas Archimedo dėsnio. Jo esmė ta, kad mažesnį tankį turintis kūnas, didesnio tankio terpėje kyla į viršų. Tai veikia skysčiuose bei dujose ir naudojama laivininkystėje bei oreivystėje. Dėl Archimedo jėgos neskęsta laivai ir į viršų kyla oro balionai. Iš principo tai yra antigravitacija, veikianti skysčiuose ir dujose, kuri plačiai naudojama, nors šie efektai nelaikomi tikrąja trokštama antigravitacija.

  Norint įveikti gravitaciją netradiciškai, ieškoma egzotiškų materijos formų gaubiančių planetą, kurias būtų galima išnaudoti pritaikant tą patį Archimedo dėsnį.

  Archimedo jėgai sukurti galima naudoti statinį elementą ir dinaminį. Pavyzdžiui, vandenyje plūduriuojanti pliauska yra statinis elementas, nes sukurti jėgai nenaudojamas joks procesas, skirtumas yra pačiose materijos savybėse. Tačiau kai materijos savybės keičiamos dirbtinai, tai jau dinaminis elementas, leidžiantis valdyti jėgą kontroliuojant jo būsenas. Toks pavyzdžiui yra oro šildymui naudojamas degiklis oro balione, su kuriuo keičiamas duju tankis.

  Yra legendų tvirtinančių, kad tokie eksperimentai prasidėjo nacistinėje Vokietijoje, kuriant skraidančių diskų technologijas. Remiantis turimais duomenimis, vokiečiai nenaudojo egzotiškų materijos formų ir jų skraidantys diskai buvo pagrįsti aerodinamika. Teigiama, kad vieno eksperimento metu per tris minutes skraidantis diskas pakilo į 12 km aukštį, 2000 km/h greičiu. Baigiantis karui daug dokumentų buvo sunaikinta, kiti pateko į rusų ir amerikiečių rankas ir skraidančių diskų technologijos tobulintos JAV bei Sovietų Sąjungoje.

  JAV antigravitacija domimasi nuo maždaug 1950 metų. 1948 m. Roger Babson įsteigė „Gravitacijos tyrimų fondą“, kurio tikslas buvo sukurti gravitacijos skydą, taip pasiekiant antigravitacijos efektą.

  Nors 1915 m. publikuota Einšteino bendroji reliatyvumo teorija atmeta antigravitacijos galimybę tarp 1950-60 įvairios organizacijos vykdė intensyvius galimų antigravitacijos mechanizmų tyrimus. Pavyzdžiui, tuo domėjosi Glenn L. Martin kompanija, kuri vėliau tapo „Lockheed Martin korporacija“, veikiančia aviapramonės srityje. Tyrimai vyko „Pažangiųjų tyrimų institute“. Tačiau 1973 m. priėmus Mansfildo pataisą, kariuomenės parama antigravitacijos tyrimams buvo nutraukta, nors privačios pastangos tęsėsi ir toliau.

  Henry Wallace tarp 1968-1974 užregistravo eilę patentų, kuriuose aprašomas prietaisas, kuriame greitai sukami žalvario diskai, kaip tvirtinama, sukuria gravitomagnetinį lauką, sulygiavus branduolių sukinius. Nepriklausomais viešais tyrimais šio prietaiso efektyvumas nebuvo patvirtintas.

  1920-30 m. Thomas Townsend Brown sukūrė gravitatorių, sukonstruotą iš didelės įtampos kondensatorių. Atlikęs eksperimentus, kaip tvirtina, jis pastebėjo, kad šis prietaisas turi antigravitacinių savybių, mažinančių kūnų masę. Šį efektą pavadino Biefeld-Brown efektu ir sukūrė elektrogravitikos terminą. Elektrogravitikos sąvoka labai populiari ufologijoje, tvirtinama, kad šis efektas naudojamas NSO ir B-2 bombonešiuose.

  Oficialiai visi šie antigravitacijos mechanizmai laikomi neveikiančiais. Viešumoje tokios technologijos neegzistuoja, jeigu naudojamos, tai naudojamos tik slaptai. Jų atžvilgiu yra didelė konspiracija, kurių paskirtis apsaugoti nuo žmonių paslaptį. Kodėl to siekiama?

  Kad tai suprastume, turime pabandyti įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu turėtume antigravitacines skraidykles. Šiuo metu į kosmosą išskristi galima tik brangiai kainuojančiomis raketomis, tačiau jeigu pavyktų sumažinti skraidyklės masę, būtų galima į kosmosą patekti su paprastu lėktuvo dydžio aparatu. Taptų įmanomos net privačios kelionės į Mėnulį ir net Marsą. Jeigu šios teritorijos jau užimtos ateivių arba vadinamosios atitrūkusios civilizacijos, paprasčiausiai nenorima ar bijoma žmonių antplūdžio. Į savo kiemą nenorima įsileisti jokių pašalinių žmonių, nes tada reikėtų dalintis erdve ir resursais.

 

Šaltiniai:

1. https://en.wikipedia.org/wiki/Anti-gravity

2. http://www.saturdaynightuforia.com/html/articles/articlehtml/taleofthenazisaucer.html

 

Straipsnio autorius - Klajūnas

Kopijuoti draudžiama© 2018 Ufologija.lt Teisės saugomos..